Liepos pirmą šeštadienį Kupiškio tautodailininkų Liaudies meno studija „Židinys“ sukvietė į savo 25-erių metų veiklos jubiliejų.
Per renginį pristatytos keturių tautodailininkų – Vytauto Pastarnoko, Laimutės Raišienės, Irmos Aleknienės ir Valdemaros Čeknytės jubiliejinės darbų parodos.
Jurga BANIONIENĖ
„Židinio“ istorija
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininkė Virginija Jurevičienė teigė, kad sunku rasti informaciją, kaip prasidėjo kupiškėnų tautodailininkų būrimasis, skyriaus įkūrimas. Jos beveik nėra, tai gali paliudyti tik patys ilgamečiai tautodailininkai.
„Pirmos rajono tautodailininkų parodos įvyko 1985 metais, bet tada dar nebuvo skyriaus. Kalbėjau su Kupiškio viešosios bibliotekos atstovais, reikia rinkti medžiagą ir ją sisteminti, nes nėra tokios informacijos, kur viskas būtų surinkta. Turėjome knygą „Židinys“ apie mūsų tautodailininkus, ji pasenusi, planuojame išleisti naują leidinį, kad galėtume supažindinti su Kupiškio tautodailininkais.
Oficialiai kaip nevyriausybinė organizacija Liaudies meno studija „Židinys“ įkurta 2000 metų liepos 28 d. Truputį paankstinome jubiliejaus minėjimą, nes vyksta daug plenerų, projektų“, – tvirtino V. Jurevičienė.
Liaudies meno studijos „Židinys“ įkūrėjas tautodailininkas Vytautas Jasinskas. Jis plačiau papasakojo, kaip atsirado ši studija. Tautodailininkams reikėjo kažkur prisiglausti, Irena Vapšienė paragino prašyti Savivaldybės išnuomoti dabartines patalpas. Tai pavyko padaryti, bet patalpos buvo prastos būklės, vėl teko kreiptis dėl paramos joms sutvarkyti. Įrengė vieną kambarėlį, kad nebūtų šalta, pastatė židinį. Susirinkus pirmoms tautodailininkėms I. Vapšienei, Renei Sriubiškienei, Saverai Agnei Paštukienei, imta galvoti apie pavadinimą. Labiausiai tiko „Židinys“. Rasta lėšų ir išleisti knygelei apie kupiškėnus tautodailininkus. Daug jų nebėra tarp gyvųjų, išėjusių atminimas pagerbtas tylos minute.
Kai namą, kuriame iki šiol gyvuoja „Židinys“, įsigijo tautodailininkė I. Vapšienė, jai kilo mintis čia įkurti savo galeriją.
„Pagalvojau, ką aš viena veiksiu, juk yra daug tautodailininkų, tad ir pasiūliau patalpas.
Namą buvau tik įsigijusi, baisu, kas čia dėjosi, vienas kambarys iki pusės prikrautas senų skudurų. Darbo netrūko, bet buvo visai smagu, visi dirbome, tvarkėme“, – šypsojosi I. Vapšienė.
Plačiau skaitykite liepos 11 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Autorės nuotraukos