MOBILIEJI MOKYKLOSE – (NE)IŠSPRENDŽIAMAS GALVOSŪKIS?

Lietuvoje vėl įsisiūbavo diskusijos dėl kilusios iniciatyvos drausti vaikams mokyklose naudotis mobiliaisiais telefonais.

Skaitmeninės etikos centras ir prie jo prisijungusios 24 organizacijos, tarp kurių „Gelbėkit vaikus“, Jaunimo linija, Lietuvos psichologų sąjunga, Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos pediatrų draugija, siekia, kad per ugdymo procesą ir per pertraukas mokyklose mobiliaisiais telefonais būtų draudžiama naudotis nuo 1 iki 10 klasės.

Iniciatyva „Iš telefonų – į mokyklą“ gimė iš susirūpinimo ir suvokimo, kad šią problemą reikėtų spręsti nacionaliniu mastu.

Remdamasi savo tyrimais, UNESCO rekomendavo pasaulinį išmaniųjų telefonų uždraudimą klasėse.

Praėjusių metų rudenį UNESCO paskelbti duomenys byloja, kad daugiau nei 60 šalių įstatymais ar taisyklėmis draudžia naudoti išmaniuosius telefonus klasėse.

Tuo tarpu Lietuva dar neapsisprendžia, kuriuo sukti keliu, iki šiol nėra jokios bendros tvarkos, kaip elgtis mokykloms, tad kiekviena švietimo įstaiga ar savivaldybė sprendžia savaip.

Kupiškio rajono viena didžiausių mokyklų, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija, sukūrė telefonų naudojimo taisykles.

Kabinetuose yra specialios dėžutės, prieš pamoką kiekvienas mokinys čia turi padėti savo telefoną ir juo negali naudotis per pamokas.
Teigiama, kad vaikai priprato, bet yra tekę girdėti, kad pasitaiko piktnaudžiavimo, pavyzdžiui, kai kurie mokiniai į mokyklą atsineša du telefonus ir padeda tik vieną.

Užtenka pasidairyti gatvėje – vaikų rankose nuolatos yra telefonai, kad per pertraukas mokykloje kone visi sėdi prie išmaniųjų, patvirtino ir progimnazijos direktorius.

Nedaug mokinių, kurie nesukišę nosių į telefonus.

Didelė bėda, kad per pertraukas, skirtas atokvėpiui nuo protinio darbo, vaikai ne ilsisi, o naršo tiktoke, feisbuke, instagrame, įvairiose programėlėse ar žaidžia žaidimus.

Direktoriaus manymu, telefonų uždraudimas šalies mastu saugant mokinių sveikatą būtų geriausias sprendimas. Ar tai realiai įgyvendinama? Tikrai taip. Vaikai tiesiog nesineštų jų į mokymo įstaigą. O kas, jei bėda, reikia su tėvais susisiekti?

Tam yra auklėtojai, mokyklos raštinėje galima pasiskambinti, pasinaudoti kompiuteriu skaitykloje ir parašyti.

Jau baigiame pamiršti laikus, kai jokių mobiliųjų telefonų neturėjome ir dėl to nekildavo problemų. Rasdavome kitokių laisvalaikio praleidimo būdų, o šiandien, kai ateina nuobodulys, į ranką imama ne knyga, ne kamuolys, bet išmanusis telefonas.

Nuolat girdime apie grėsmes internete, jų išties daug, išmaniuosiuose įrenginiuose lengvai pasiekiamas ir patyčių turinys.

Juk ne kiekvienas tėvas žino, kokiuose puslapiuose naršo jų atžalos.

Panašius nuogąstavimus išsakė ir dar vienos rajono ugdymo įstaigos vadovė.

Naudojimasis mobiliaisiais telefonais – nuolatinė problema, su kuria kovoti – kaip su vėjo malūnais.

Telefonus mokiniai piktybiškai naudoja per pamokas, naršo internete, susirašinėja vieni su kitais žinutėmis.

Nors bandoma riboti, yra sutarimai, kad turi palikti juos dėžutėse, daugelis šia tvarka piktnaudžiauja.

Jei respublikoje būtų priimtas vieningas sprendimas uždrausti vaikams naudotis mobiliaisiais mokyklose, gal poveikis būtų kitoks, nes įvedus draudimą tik mokykloje, nepavyksta susitarti.

O kad įmanoma išgyventi be telefonų pusdienį mokykloje, abejonių nėra.

Atsirado tik problema – suaugusiųjų pareiga informuoti tėvus ir, jei reikia, juos iškviesti.

Galima išgirsti nuomonių, kad mobilieji telefonai mokyklose gali ir padėti mokymuisi, paįvairinti ugdymo procesą, bet galima rasti sprendimų, kaip tai padaryti pasitelkiant kitas išmaniąsias technologijas, pavyzdžiui, planšetinius kompiuterius.

Šiandien technologijų yra daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau kad ir koks geras dalykas tai būtų, viskas turi būti su saiku.

Vėlgi, skeptiškai gali galvoti, kad vargu ar draudimais būtų pasiektas efektas, bet tą reikia daryti.

Dėl vaikų gerovės, nes nueita per toli, virtuali realybė tapo svarbesnė už realų mokyklos gyvenimą, tarpusavio bendravimą.