Kaip demokratiją skiriame nuo autoritarinio režimo? Esminis kriterijus yra laisvi ir sąžiningi rinkimai. Praėjusiais metais šį testą laikė daugybė valstybių, balsavo beveik pusė viso pasaulio gyventojų.
Aišku, įsitvirtinusiose diktatūrose šis testas turi mažai prasmės, ten rinkimai fiktyvūs ir parodomuoju būdu legitimuoja valdžią.
Rusijos ir Irano valdantieji žmonėms leidžia balsuoti, bet persekioja opoziciją, prigalvoja būdų, kaip užkirsti kelią režimui nepatogiems kandidatams, ir riboja žodžio laisvę.
Bet ir tokios priemonės nėra pakankamos, kai autoritarinė valdžia silpsta. Irano prezidento rinkimų pirmame ture balsavo vos 40 proc. gyventojų. Diktatūroms mobilizuoti rinkėjus gal net labiau reikalinga nei demokratijoms, toks žmonių pasyvumas aiškiai rodo, kad pasitikėjimas režimu mažas.
Kiti autokratai net nesugebėjo įtikinti, kad laimėjo. Antai Venesuela yra panaši į žlugusią valstybę. Susidarius tokiai ekonominei katastrofai, kaip ten, valdžia bet kurioje demokratijoje būtų nušluota. Beveik nebejojama, kad realybėje prezidentas Nicolás Maduro ir patyrė pralaimėjimą didele persvara. Tačiau suklastoti rinkimų rezultatai skelbė jo pergalę. Rinkimų testas išsklaidė visas abejones, režimas yra tiesiog nusikaltėlių šutvė.
Balsavimo rezultatų skaidrumas sukėlė daug abejonių Sakartvele. Deja, kol kas ženklai gausiai protestuojančiai pilietinei visuomenei nepalankūs, demokratinio testo neišlaikę valdantieji toliau konsoliduoja galią.
Rinkimai Moldovoje ir Rumunijoje puikiai atskleidė tarptautinį autoritarizmo kišimąsi į demokratijos procesus ir socialinių tinklų pavojus. Be Rusijos aktyvios paramos ir gausios reklamos „TikTok“ platformoje, Kremliui draugiški kandidatai šiose šalyse nebūtų įgiję tokio populiarumo.
Tiesa, tik Moldova išbandymą išlaikė iki galo demokratiškai, nors ir per plonytį plauką, bet provakarietiška prezidentė Maia Sandu visgi laimėjo konkurencingoje kovoje. Rumunijoje pirmo turo rezultatus panaikino konstitucinis teismas. Nors priežastys įtikina, tačiau kyla klausimų, ar tokia demokratijos gynyba nekenkia pačiai demokratijai, juk galiausiai balsuoti už vieną ar kitą kandidatą apsisprendžia žmonės.
Būta valstybių, kuriose rinkimai parodė demokratijos gyvybingumą. Tarptautinės organizacijos kurį laiką atkreipia dėmesį į žmogaus teisių ir žiniasklaidos laisvės nuosmukį Indijoje. Tačiau rinkimų testą šalis išlaikė – valdantieji prarado absoliučią daugumą ir turės valdyti koalicijoje. Autoritarinėje valstybėje taip neįvyktų.
Atsitiko ir atskirų, niūriems laikams labai reikalingų demokratijos sėkmės istorijų, pavyzdžiui, pilietinės visuomenės aktyvumas nulėmė konkurencingus rinkimus ir valdžios pasikeitimą Senegale. Šalis nepasuko į diktatūrą.
Kaip dėl Vakarų?
Daugelis apžvalgininkų su nerimu laukia naujos Donaldo Trampo kadencijos, jo kampanija ne tik skatino suabejoti tolesniu Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lojalumu tarptautiniams aljansams, bet ir flirtavo su tvirtos rankos valdžia. Bet jei žiūrėsime į rinkimus, jie patvirtino JAV demokratiją. Reikia pripažinti du dalykus. Pirma, už Trampą balsavo absoliuti dauguma rinkėjų, tai įvyko laisvoje ir konkurencingoje kovoje. Antra, valdžios perdavimas vyko sklandžiai.
Europietiški rinkimai – Europos Parlamento, Prancūzijos, Austrijos, keliose Vokietijos žemėse – buvo dviprasmiški. Absoliuti dauguma europiečių vėl patvirtino paramą nuosaikioms, centro kairės ir dešinės partijoms. Atitinkamai nekyla abejonių dėl to, kad šiame regione rinkimai yra skaidrūs, laisvi, konkurencingi.
Antra vertus, radikalios dešinės ir euroskeptikų populiarumo augimas verčia sunerimti. Ne todėl, kad jau kyla grėsmė demokratijai, taip nėra. Ir ne tik todėl, kad tokios partijos dažnai įgarsina Rusijai palankias pozicijas.
Negerai tai, kad viešajame Europos diskurse įsitvirtino skirstymas į du stalčius. Jeigu balsuoji už radikalios dešinės partijas, vadinasi, esi kone rasistas ir antidemokratas. Jeigu balsuoji už partijas link centro, tai nesi toks.
Tačiau nelegalios migracijos, terorizmo, nusikalstamumo problemos egzistuoja. Ir neprivalai būti rasistas, kad tai rūpėtų. Jeigu demokratijos galutinis testas yra rinkimai, turime kartu savęs klausti – ką reiškia jų rezultatai?
Šie klausimai aktualūs ir Lietuvai. Praėjusiais metais balsavome net penkis kartus, sudėjus Europos Parlamento rinkimus, po du prezidento ir Seimo rinkimų turus. Nors žmonių aktyvumas nuvilia, bet visi rinkimai buvo laisvi ir sąžiningi, juose daugumą balsų gavo nuosaikūs, centro politikai.
Demokratijos testą vėl išlaikėme.
Sunkiau sekasi rezultatų interpretacija ir nepasidavimas politinėms emocijoms. Būtinai turime atkreipti dėmesį į politikų melą ir demagogiją, ypač tada, kai liečiamos nacionalinio saugumo temos. Tačiau turime bandyti suprasti, kodėl dalis žmonių balsuoja taip, kaip balsuoja, o galbūt dar svarbiau, kodėl visai nebalsuoja. Ir kartu pasidžiaugti, kad regiono kontekste Lietuvos demokratija ir rinkimų rezultatai atrodo gerai.
Rinkimų metai baigėsi, bet laisvi rinkimai demokratijose niekada nesibaigia, tik per juos atpažįstame, ar neslystame link diktatoriškų vilionių. 2025 metais parlamentus rinks Vokietija, Norvegija, Japonija, Australija. Prezidentą vėl bandys išsirinkti rumunai, rinks valstybės vadovą ir kaimynai lenkai.
Pagaliau nesustyguotus, konkurencingus partijos lyderio rinkimus galbūt turės ir Lietuvos konservatoriai.
Mažvydas Jastramskis, Politika.lt
ELTA
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama