Lapkričio 16 d. Kupiškio viešojoje bibliotekoje surengtos kupiškėnės, literatų klubo „Lėvens balsai“ narės Irenos Gildutytės-Navikienės, penktos poezijos knygos „Laikas sugėrė viską“ sutiktuvės.
Praėjus kelioms dienoms po renginio, kiek nuslūgus jauduliui, pasikalbėti su Irena susitikome jos namuose. Ji dar priiminėjo sveikinimus, kambarius tebepuošė gėlių puokštės.
„Nesitikėjau, kad susirinks daug žmonių, labai nustebau ir susijaudinau“, – nuoširdžiai džiaugėsi I. Gildutytė-Navikienė.
Tai tik įrodo, kad ji savo eilėmis paliečia daug žmonių širdžių.
Jurga BANIONIENĖ
Knyga – labai laukta
Penktą poezijos knygą I. Gildutytė-Navikienė pavadino „Laikas sugėrė viską“. Laikas, laikrodis dominuoja ir kitų poetės knygų pavadinimuose – „Laikas taip tyliai tiksi“, „Neliesk, likime, laikrodžio rodyklių“.
„Man viskas telpa laike. Kai buvau dar maža ir su mamyte atvažiuodavome į parduotuves, ji eidavo apsipirkti, o aš – į laikrodžių skyrių. Atsistodavau ir žiūrėdavau į laikrodžius, taip gražu, kai laikas tiksi. Jį labai vertinu, kiekvieną akimirką fiksuoju, įsimenu. Todėl ir knygos pavadinimo ilgai nereikėjo galvoti, jis iškart gimė“, – pokalbio pradžioje sakė Irena.
Taip prasideda ir pirmas šios knygos eilėraštis: „Laikas sugėrė viską, kas buvo, / Sugriovė mūsų laimės pilis, / Užtemdė saulę mūsų namuose, / Žaizdotos širdys maldomis lis. / Mamyte miela, dar prisiglauski / Nors bent sapnuose tu prie manęs. / Tėčio netekom – tik atminimais / Į mano širdį kelią jis ras. / Abiem dėkinga už savo būtį, / Kad šventoj žemėj pėdas minu. / Rinkdama laiką, kuris man skirtas, / Vis arčiau Dievo ir aš einu. / Ar saulė šviečia, ar lietūs lyja, / Aš dar laiminga, kad gyvenu. / Mieli TĖVELIAI, likimas lėmė, / Kad jūsų meilę kasdien jaučiu.“
Į šią knygą sudėtas visas pluoštas iš kone 7 tūkst. parašytų eilėraščių. Jie – apie tai, kas Irenai brangiausia, apie mamą, tėtį, tėviškę, vaikus, savo gyvenimą, praeitį, gimtąjį Kupiškį.
Plačiau skaitykite lapkričio 22 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF