Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, daugėja žmonių, kurie tvarko ir lanko artimųjų kapus.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius TECH) mokslininkės doc. dr. Aušros Zigmontienės teigimu, kapinių atliekų kiekiai šiuo laikotarpiu šokteli kone dvigubai. Tokia statistika vyrauja ne vienerius metus, tad kyla klausimas – kaip galima mirusiuosius pagerbti tvariau ir išvengti perteklinio šiukšlinimo?
Suteikite gamtai antrą progą
Vargu, ar būtų galima rasti kapą, kuris nebūtų papuoštas gyvomis, dirbtinėmis gėlėmis ar iš jų padarytomis puokštėmis ir vainikais. Nors daugelis žmonių tai, kuo dekoruoti artimųjų kapus, renkasi pagal savo skonį, reikėtų ir pagalvoti, kas draugiškiau aplinkai.
Pasak doc. dr. A. Zigmontienės, daug tvariau yra gyvos gėlės, nes natūralūs, bet nebetinkamos išvaizdos augalai gali būti perdirbami. Išmetus juos į žaliųjų atliekų konteinerį, gamtai suteikiama antra proga.
„Tinkamai išrūšiavus nuvytusias gėles, medžių lapus, šakeles, jie perdirbami į kompostą, kuris vėliau naudojamas žemei atgaivinti.
Taip anglis pereina atgal į dirvožemį. Vis dėlto idealiausias sprendimas yra daugiamečiai, visžaliai augalai, kurie ilgai puošia kapą ir nereikalauja daug priežiūros, – pataria doc. dr. A. Zigmontienė. – Antras sveikintinas ir tvarus sprendimas yra puokštės iš sezoninių ar sausų gėlių, augalų, eglių šakelių, kankorėžių, šermukšnių ir kitų natūralių medžiagų.“
Nepaisant to, dirbtinės gėlės dar yra paklausios, žmonės jas perka dėl patvarumo, o tai ypač aktualu tada, kai artimieji palaidoti kitoje Lietuvos pusėje. Didžiausias dirbtinių gėlių minusas, pasak mokslininkės, yra medžiagų įvairovė, iš kurių jos pagamintos, tai apsunkina atliekų rūšiavimo ir perdirbimo procesus.
„Dirbtinės gėlės gaminamos iš įvairių medžiagų: plastiko, metalo, tekstilės, todėl neperdirbamos. Tuomet jos keliauja į sąvartyną ar į atliekų deginimo įrenginius, tuo visas jų gyvavimo ciklas iš esmės ir užsibaigia. Žinoma, jeigu šios gėlės tarnauja ne vieną sezoną, nuplaunamos, sutvarkomos ir naudojamos toliau, tai nėra pats blogiausias sprendimas“, – teigia mokslininkė.
Būkite atidūs – galite padaryti meškos paslaugą
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės nelabai įsivaizduojamos ir be žvakių. Tai vienas pagrindinių Vėlinių simbolių, tad dažnai žmonės ant kapo padeda ne vieną, o kelias žvakes, kurios, deja, greitai tampa atliekomis.
„Visi suprantame, kad norisi uždegti žvakeles, bet ar ant kapo reikia 10, 15, 20 žvakių? Nepamirškime, ko siekiame lankydami artimųjų kapus. Vienas iš tikslų – prisiminti tuos žmones. Abejoju, ar prisiminimai vertinami didelėmis gėlių puokštėmis ir dešimtimis žvakių“, – sako doc. dr. A. Zigmontienė.
Tvariausias dalykas būtų daugkartinės žvakidės iš stiklo ar kitokios medžiagos. Nors pirminė investicija būna didesnė, ji greitai atsiperka ir mažina atliekų kiekį, nes tik retkarčiais reikia pakeisti parafinu ar sojos vašku pripildytus įdėklus.
Vis dėlto doc. dr. A. Zigmontienė pastebi, kad daug žmonių dar naudoja plastikines ir stiklines žvakes, į kurias įlietas vaškas ar parafinas. Jas galima rūšiuoti ir perdirbti, bet svarbu atkreipti dėmesį, ar jose nėra vaško ar parafino likučių, antraip žvakių perdirbti nebegalima ir reikia išmesti į mišrių atliekų konteinerį.
Jei vašką išvalyti pavyksta, tada reikia tinkamai išrūšiuosi – stiklinius, plastikinius korpusus, taip pat žvakių viršūnėles, dažniausiai pagamintas iš metalo ar plastiko, išmesti į rūšiavimui skirtus konteinerius ir bent taip prisidėti prie tvarumo.
„Atliekų tvarkytojai, savivaldybės, seniūnijos prižiūri, kad prie kapinių būtų rūšiavimui, mišrioms ir žaliosioms atliekoms – lapams, medžių šakelėms, nudžiūvusioms gėlėms – skirtų konteinerių, tad žmonėms tereikia atkreipti dėmesį, kur ką mesti. Į rūšiavimo konteinerius įmetę žaliųjų ar mišrių atliekų, padarysime meškos paslaugą, visos išrūšiuotos atliekos bus užterštos ir jų nebus įmanoma tvarkyti kaip antrinių žaliavų. Rūšiavusio žmogaus darbas nueis veltui. Gerbkime vieni kitus ir Žemę, kurioje gyvename, nes gamtiniai ištekliai senka“, – tvirtina doc. dr. A Zigmontienė.
Ar kapą uždengti plokštėmis – tvaru?
Dar viena netvari Vėlinių tendencija – dažnos kelionės automobiliu. Dažnai prie artimųjų kapų susirenka žmonės iš skirtingų Lietuvos miestų, jie vėliau keliauja toliau ir taip dar labiau teršia aplinką.
„Siekiant tvarumo, giminaičiai turėtų stengtis kooperuotis ir į kapines važiuoti ne po vieną, o kartu. Be to, galima susitarti ir dėl to, kas ką padės ant kapo: vienas gali atnešti žvakę, kitas – gėlių puokštę. Manau, kad to tikrai pakanka, juk mylėti reikia gyvuosius, o mirusį artimąjį prisiminti galime mintimis, pašnekesiais ir prisiminimais apie jį“, – sako mokslininkė.
Tiesa, dažnų ar tolimų kelionių automobiliu pareikalauja ne tik kapų lankymas Vėlinių laikotarpiu, bet ir jų priežiūra. Nestebina, kad vis daugiau žmonių nusprendžia kapus visiškai uždengti plokštėmis ar plytelėmis, tada jie nebeprivalo dažnai jų tvarkyti, nebereikia važinėti į kapines automobiliu ir taip prisidedama prie tvarumo. Tiesa, lazda turi galus – kapų uždengimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų.
„Įsivaizduokime, kad visas kapo plotas uždengtas plokštėmis. Kur turi sunktis sniego tirpsmo, lietaus vanduo? Stipriai sumažinus dirvožemio plotą, vanduo nebegali filtruotis į gruntą. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai vyksta klimato kaita ir dažnai pasitaiko smarkūs, intensyvūs lietūs, kai per trumpą laiką iškrenta didelis kritulių kiekis. Taigi, galbūt tvariau būtų kapą užpilti akmenukais ar palikti atvirą plotą ir jį apsodinti daugiamečiais augalais“, – teigia mokslininkė.
Vilniaus Gedimino technikos universitetas