MONO NAMĖLIAI (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Jėgum kadu prošol tokio nedicko kaimėlio ūlytalį važiuosta ir pamatysta paskėtusių gryčių, tai tiktais nepėrsigųskit – šyč mono bakūžė.

Katrė prėš tai unt jų dėrino, tai nė vėnom nepatiko.

Vidun užėjį pėrsigųsdavo žmonas, kad ti supuvį, o do ti įgriuvį, ti išlūžį, va ti pėrskilį, ti supalajį, o do va ti ir griaut mislyta, kažin kas pradata lipdytėn, bat nėbaigta ir unt golo pasimasta.

O do kiek turto polikta!

Dėbesys dykų sanobinių bonkėlių no pieno, pakla ryzų, kolnas parkūniškas visokių sudūlajusių gazietų, gol bant dėšimts viedrų aukštienykų musių unt padlogo ir tiek pot no sano pastipimo privytusių pelių.

Sanai bagyvinta, užlaista gryčia, ir tiek.

Ošei pažiūrėjau unt tų moterį, katro mon gryčių aprodyt atrakino, o jy mon tėp, kėp koki būrėja, soko: „Ošei matau, kad tau, vaikėl, šitas nomas tinka.
Išsikuopsi visų paklų, pasisumdysi meistrėlį, pasilopysi ir gyvinsi kėp ponia.“

Vėlnias žino, gol tė žodžiai many ir poveikė, bat ošei tų trobesėlį tėp įsimylajau, kad tų počių dienų rokto paprašiau ir nestriokėliu pradėjau daryt tvarkų.
O po matų, kai šeiminykai sustvarkė dokumantus, užsirošėm pas notarų ir nuspirkau. Jau gol pora matų prajo, kėp po biškį gniūsijos ir gyvanu.

Golo dor nėr, bat mon mandrų palocių ir neraikia.

Išsibedžiojau daržiukų, įsitaisiau vištų, kad nebūt nobodu, ir do misliju žųsų.

Sodėly auga sėrinkina obelis, sorbintas išsikerojįs, trys slyvos, ogrostas ir grūšnia.
Palei kėlių apsodinta aglam.

Do kažin koksai krūmėlis šaly auga, kur liepos mėnesy geltonai žydžia.

Kai šiauras rytų vėjas oštriasai no tos pusas, mon duoda užuovėjų.

Daržėly no sanų čėsų do likį sanobinių kvėtkų. Pinavijų trys kelmai didžiausi ir margutas, karkliukai, plunksnalopis smidras. Pėrniai gvazdikėlių saklos turėjau pasdorius, šėmat pasisėjau. Kad dideli auga – žėma trųši.

Ogi šiųvosar suremontovo pėčių, nebarūksta. Pora šakalalių sukūrinau dėl molio džiūvimo, traukia, taryčios stočių molkų par kominų ištrauks.

Dukopkį naujų įdėjo. Turat gerai būt žiemų, visa sėnala šils ir kugelį, vadarų ar ti kokių bundėlių išsikėpt blėkėlaj mažnas.

Padlogas prėmanaj kažin ko linguot pradėjo, ir vatra kelias lintas no kūtas kraigo nuplašė, pora šiperių pačiaužį, raiks do prė progos pastvarkytėn.
Kaimyno gražiai paprašysiu, alalio nupirksiu, katlėtėlių pakepsiu ir bus padaryta.

Tako gyvint visėp. Ir mundriau, ir prasčiau, ir miesti, ir kaimi. Bat šyč jaučiuos geriausiai. Čia gi mono namėliai.

Ne miesti, kažkur pinktan aukšti, bat kaimi – paprastai, gol ir kiek pasanobiškai, bat tėp ir norėjau.

Savo namuos pati sau ponia, pati sau tarnoita, niekom atsiskaityt neraikia.

Soko, kų ti žaidi, pasimk paskolų – ti tėp pasdaryk, ti tėp, ti anėp.

Visi gi gudrūs pamokyt. Pasiskolyt pinigų kožnas golia. O kai raiks grųžintėn, pažins šikšna dagutų – grųžinsi daugiau negu pasiemai.

Visų jaunystį tų paskolų kėp kuinas povalkus vilksi. Ir kom? Kad prėš kažkų pasrodyt?

Tai kas kų soko, par daug kramalan nėjamu, tik golvu pakinkuoja ir toliau savo darau.