PASLAPTINGA TRADICIJA – UŽKALBĖJIMAI

Praėjusią savaitę Kupiškyje nuvilnijo Baltų vienybės dienos renginiai. Jų ciklą pradėjo Kupiškio etnografijos muziejuje surengta mitologės, folkloristės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Vaitkevičienės paskaita „Užkalbėjimų tradicija Šiaurės Aukštaitijoje“. Buvo galima pasiklausyti sutartinių, pasivaišinti ypatinga sriuba.

Jurga BANIONIENĖ

Labai sunykę

D. Vaitkevičienė pasakojo, kad gydomieji užkalbėjimai yra dvasinis gydymas arba dvasinė pagalba. Galima sakyti, kad užkalbėjimų tradicija yra tiesioginė tąsa mūsų senosios dvasinės religinės tradicijos, kuri negalėjo išlikti jokiais kitais būdais, bet per užkalbėjimus ji išliko.

„Jei jau minimi užkalbėjimai, dažniausiai žvilgsnis krypsta ne į Aukštaitiją ar Žemaitiją, bet į Dzūkiją, Švenčionių, Ignalinos rajoną. Kažkada užkalbėjimai buvo gyvi visoje Lietuvoje. Buvo dvi didelės kliūtys, etapai, dėl ko užkalbėjimai šiandien labai sunykę.

Pirma kliūtis – susidūrimas su krikščionybe. Kai dvasinės tradicijos susiduria, sukonfliktuoja, tada viena kitą ima slopinti. Mūsų sena užkalbėjimų tradicija buvo gujama. Dar viena kliūtis – XIX a. antra pusė – XX a., laikas, kai visuomenė darosi sekuliari, religiją imama laikyti dalyku, nebesusijusiu su mūsų šiuolaikine pasaulėžiūra, mokslo laimėjimais ir tai dar sykį šią tradiciją išstūmė“, – kalbėjo viešnia.

D. Vaitkevičienė pabrėžė, kad jai, kaip tyrinėtojai, šios tradicijos palaikytojai, yra labai sunku rasti žmonių, kurie norėtų tai tęsti, nes užkalbėjimas – visiškai neatlygintinas, labdaringas darbas. Užkalbėjimas nuo ligų daromas dovanai, negalima atsisakyti, jei ligonis kreipiasi, tai šventa pareiga.

„Šiandien ši tradicija beveik sunykusi dėl visuomenės požiūrio, pagarbos stokos. Norisi, kad ji dar gyvuotų, prie to prisidėjo ir užrašinėtojai.

Užkalbėjimų tradicija yra perduodama vieno žmogaus kitam, galima perduoti vienam, retkarčiais porai žmonių ar trims. Ji yra sakrali, bet kaip ir slapta. Ta perdava gana sudėtinga, negalima jokiam pašaliniam pasakyti, kas per užkalbėjimą daroma, kas kalbama“, – pasakojo D. Vaitkevičienė.

Folkloristė pabrėžė, kad labai svarbu suprasti visą užkalbėjimų procesą, koks yra užkalbėtojo ryšys su ligoniu, kokios sąlygos užkalbėjimui reikalingos – saulei tekant ar leidžiantis, tam tikroje vietoje.

Plačiau skaitykite rugsėjo 27 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF