Naujo kultūros namų pastato statyba sovietiniais metais Kupiškyje buvo svarbus įvykis. Kultūros darbuotojams reikėjo erdvesnių patalpų, geresnių darbo sąlygų, kurių stigo veikiant buvusioje sinagogoje kartu su dar keliomis kultūros įstaigomis.
Kaip prasidėjo naujo kultūrinės paskirties pastato statyba, kaip vyko šis procesas, ką prisimena buvę darbuotojai, kas fiksuota istoriniuose dokumentuose?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Vietoj įžangos
Dokumentai byloja, kad 1976 metų birželio 23 dienos LTSR Ministrų tarybos potvarkiu Nr. 402 pritarta Respublikinio tarpkolūkinių organizacijų susivienijimo iniciatyvai Kupiškyje statyti 400 vietų kultūros namus.
Projektą parengė Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas (archit. Ramūnas Kamaitis ir R. Ruškys). Nauji kultūros namai kairiajame Kupos krante pradėti statyti 1980 metų vasarį. Statė Kupiškio rajono tarpkolūkinė statybos organizacija. Paaiškėjus, kad darbai vyksta be TSRS Ministrų tarybos leidimo (objekto sąmatinė vertė viršijo 1 mln. rublių), statyba sustabdyta. Vėliau ją pavyko atnaujinti.
Visiškai sukomplektuoti, su iki galo įrengtu interjeru (pirmas toks atvejis LTSR) nauji kultūros namai atidaryti 1983 metų gruodžio 3 dieną.
Tokia informacija pateikta „Kupiškėnų enciklopedijai“ Vidmanto Jankausko ir Vandos Samulionienės straipsnyje.
Aušros Jonušytės sudarytoje knygoje „Kupiškėnų kultūros kelias“ teigiama, kad Kupiškiui naujų kultūros namų statybai buvo pasiūlyta pasirinkti tipinį ar kartotinį projektus, kainuojančius pigiau.
Apsistota ties originaliu, Lietuvoje vieninteliu tokiu Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo projektų vyriausiojo architekto Ramūno Kamaičio projektu, kainuojančiu brangiau.
Teko rizikuoti
Tada Kupiškio kultūros namams vadovavo Kazys Stančikas. Mano kalbintas „Kupiškėnų mintims“ 2000 metais, kai minėtas kultūros namų įsteigimo Kupiškyje 50-metis, pasakojo, kad naujų kultūros namų statybos reikalai gulė ir ant jo pečių.
Jis prisiminė, kad statant šį pastatą būta visokių nesklandumų. Po Maskvos olimpiados, kurią boikotavo nemažai šalių, TSRS patyrė daug materialinių nuostolių, panašios statybos sąjunginėse respublikose buvo sustabdytos. Bet Lietuvoje rastas būdas, kaip užbaigti tuo metu pradėtus statyti Pasvalio, Švenčionėlių ir Kupiškio kultūros namus.
„Turėjau per naktį parašyti krūvą pažymų, kad senieji kultūros namai griūna, kad juose antisanitarinės sąlygos. To reikėjo, kad iš Maskvos būtų duotas leidimas tęsti pradėtą statybą. Buvo baugu (o jei atvažiuos patikrinti) pasirašyti tas pažymas, bet teko.
Kad iškiltų kultūros namai labai rūpinosi tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Baguška. Be jo dėmesio neliko ir jų apdaila, meniniai interjero akcentai.
1983 metų lapkričio 30 dieną atvažiavo valstybinė priėmimo komisija. Vienas iš atvykusių parodė „Švyturio“ žurnalą, kur nufotografuotas naujų kultūros namų pastatas ir parašyta, kad jie veikia.
Taigi, nepaisant kai kurių statybos trūkumų, teko forsuoti pastato priėmimą. Atsidėkodama Kultūros ministerija P. Bagušką apdovanojo garbės raštu, tačiau norint nepažeisti subordinacijos ta proga rajono Komunistų partijos sekretoriui Stanislovui Tamošiūnui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo vardas“, – prisiminė K. Stančikas.
Juozo Kraujūno nuotrauka
Apie interjero ir kitus kūrėjus
Kupiškio kultūros namų interjero autorius yra Arvydas Kybrancas, vitražus kūrė Eglė Valiūtė. Interjerą puošia keramikės Aldonos Ličkutės-Jusionienės ir Algirdo Lauciaus darbai, Kazimiero Simanonio kurti šviestuvai ir sietynai, Danutės Eidukaitės keramika.
Plačiau skaitykite rugsėjo 20 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Autorės nuotraukos
