Kol jauni, nelabai sukame galvą, kaip ir kur gyvensime senatvėje, jei patys nebepajėgsime tvarkyti savo buities. Vieni viliasi, kad tokiu atveju prisiglaus prie vaikų ar kitų artimųjų, kiti nori išlaikyti savarankiškumą, kiek tik gali ir niekam nenori būti našta. Valstybės politika lyg ir eina ta linkme, kad reikia sudaryti žmogui sąlygas kuo ilgiau gyventi jam įprastoje savo namų aplinkoje.
Atrodo, kad yra nemažai visokių įstaigų, siūlančių socialinės globos paslaugas, teikiančių pagalbą vienišiems senyviems žmonėms jų namuose.
Bet eilių į senelių globos ar panašias įstaigas eilių problema tebeegzistuoja. Apie tai pasvarstyti paskatino vienos kupiškėnės telefono skambutis.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Žmogaus skundas
Skambinusi moteris sakė, kad yra beveik nematanti, neturi, kas jai padėtų nuolat buityje, ir norėtų apsigyventi globos namuose Šepetoje. Ji yra įrašyta į eilę, bet nežinia, kada ta eilė ateis.
Moteriai padeda laikinai draugas, atvykęs iš kitur. Jis turi savo būstą ir ketina vėl grįžti namo. Ta moteris sakė, kad socialiniai darbuotojai, kai ji išreiškia norą greičiau patekti į Šepetą, jai priekaištauja, kad turinti draugą ir galinti dar palaukti.
Moterį kartą per savaitę aplanko socialinė darbuotoja. To per mažai būtų likus visai vienai. Pensija nedidelė. Samdyti žmogaus, kad jai nuolat padėtų namuose negali. Vaikai nuo jos atsiriboję, užsienyje.
Moteris verkė, skundėsi depresija, užsiminė, kad į galvą ateina ir juodų minčių apie tai, ko gi vertas toks jos gyvenimas.
Plačiau skaitykite rugsėjo 20 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF