ŽODŽIAI BAZDALAI (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Kėp gėra ir įdomu gyvint kaimi. Mažai žmonių, do neatprotį sveikytis, sustikį pasikalbam, pasibėcinam, raikia – už pilvų susijėmį pasjuokiam, raikia – badoj vienas kitom pirmi podadam.

Tujei mon padėjai nukost bulbas, ošei – tau. Tujei mon davai sūrio, ošei tau, kadu čėso lično turėsiu, lepezėlį prakepsiu.

Par daug agurkų, pamidorų turi, tai pėreini par kiemus ir paklausi, gol katrom prasčiau mazga. Ir duodi, neiškadavoji, negi būsi činča.

Žiemų, kadu prė pėčių sėdžiam dyki, tai prismislijam – vienas priskuta bulbų, kitas masos ar varškės atonaša, o trėčias sutorkavoja bulbas, nusunkia, sulipdo ir išvarda. Cepelinų bolis!

Kė vieni kitus gerai no sano pažįstam, tai ir pasokymų visokių priskūrį. Kas prikūra, neaišku – katras burnų pražiojįs lept ir prilipo.

Plaukai baigia palikt kėp Branytas (skaityk, kad labai ploni), ko duris volioj palieki, gol Stapuko lauki (žmogėlis pagėrįs nori pakavaitot par kiemus), ko čia rėki kėp Ėdmuntas, prisisuk garsų (žmogus paprotįs garsiai kalbat)… Čia gali vardyt visų litonijų.

Anųdėn kosam bulbas, ir katras labai atsilieka, susirėtina, nežymu, unt katrų pusį juda, tai pašidinam – nu, tujei gatavai pėrjėmai tokį dorbo tėmpų, kėp biudžėtinaj įstaigoj. Šitas pasokymas – šlept ir toj prisklijovo gerai.

Sakykit, kėp noriat, bat praudos yr. Jėgu lintpjūva dirbt tokiais tempais, kėp tė, kur valdiškos įstaigos sėdžia, tai pardėn gol ir išpjaut dvi lintas. Jėgu laikraštį laist tėmpu valdišku, tai gol ir sulauktumat bant vieno numerėlio kartų par dvi nedėlias.

Gėros ti šitų biurokrotinių kontorų vietos, šilti ir kraslai kėtai įkalti, nė nėkliba. Nepėrsidirba ir do pusa vėlnio algas gauna. O kų žino geriausiai, tai kas jiem nepriklauso.

Mas, paprasti žmonas, tokiom įstaigom turiam duot daugiau dorbo. Neaišku – klaust. Neteisyba – skųstis, aiškytis, nenumot runku ir neužsilaistėn.

Skumbyt, judyt, stuksyt roštais. Nepodada – nebijot kreiptis aukščiau. Kad turat įstaigos dorbo, ir kad tos išsižiojį skėbas, kur sėdžia kabineti ir klopsia akim, tagul nepyksta, kad žmogus klausimų uždava, o atsiverčia kompiuterį ir pasižiūria, žmogui ne aukštom matėrijom, o paprastais žodžiais paaiškina.

Nežinai pati – išsiaiškyk, kitųsyk ir pati žinosi, nebasarmata bus prėš žmonas. Gyvintojam raikia suteikt inpormacijų. Unt gyvintojų nuomonį turia būt atsižvalgta.

Vieno kaimėlio, tokio poprasto, kėp ir mūsų, žmonas labai liūdni buvo, kom panaikino unt jų kaimų autobusų. Būktai nebaapsimoka. Sudūko žmonas, parošė roštų, surinko porašus, išsikvėta spaudų. Keleivina toj sugrįžo.

Kėp soko, visadu rašyk raštu, tai bus juodu unt bolto įrodymas, o žodžiai – tai tas pats kėp pavėjui bazdalai – išgarovo, ir nesiskaito.