TARNYSTĘ KUPIŠKYJE PRADĖJĘS DIAKONAS MARTYNAS: „VISĄ GYVENIMĄ BŪTI ORIGINALU, O NE KOPIJA“

Jau daugiau kaip mėnuo, kai Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje darbuojasi diakonas Martynas Ruzgus. Tai pirma paskyrimo vieta, į Kupiškio parapiją jis atvyko iškart po studijų kunigų seminarijoje.

Paprašėme diakono papasakoti apie prasidėjusią tarnystę, naują patirtį.

Jurga BANIONIENĖ

Kaip jaučiatės tarnaudamas Kupiškyje?

Paskyrimas čia buvo netikėtas, tikėjausi kitų paskyrimo vietų. Bet kartu ir labai nenustebau, Kupiškis man nebuvo visai naujas miestas, nes dar būdamas seminarijos studentu vieną vasarą čia praleidau atlikdamas praktiką, tad žmonės pažįstami.

Nauja tik tai, kad kai man pasakė, jog dirbsiu Kupiškyje, neminėjo, kad keičiasi ir klebonas. Galvojau, kad darbuosimės su Mindaugu Kučinsku. Pasiskambinau jam, derinome reikalus, kvietė atvykti, paskui paaiškėjo, kad jis pats išvažiuoja.

Ar nebuvo baisu pradėti naują savo gyvenimo etapą?

Čia atėjau visiškai atvirai, laisvai, nusiteikęs viskam. Pats dar nesu kunigas, mes, jaunosios kartos dvasininkai, kai baigiame studijas, būname pilni entuziazmo, užsibrėžiame tą ir aną padaryti, bet visko griebtis iškart negali, turi pamatyti, kaip gyvena žmogus. Atėjimas dirbti į Kupiškį sudėtingesnis dėl to, kad kai išvyko kunigas Mindaugas, nemažai atsakomybių buvo ir ant mano pečių, bet smagu, nauja patirtis.

Mano toks būdas, esu tiesus žmogus, jei matau, kad yra neteisybės, tiesiai tą ir sakau.

Noriu, kad mane vertintų ne pagal statusą, bet koks esu žmogus. Gali būti vargšas, benamis ar turintis įtakos žmogus, bet jei matysiu, kad jis geras, nuoširdus, taip jį ir vertinsiu. Ir čia to paties tikiuosi, kad ir mane vertins pirmiausia kaip žmogų.

Koks pirmas įspūdis? Ar jis pasikeitė?

Dar nespėjau gerai apšilti. Anksčiau matydavau, kaip žmonės reaguoja, kai parapijose keičiasi kunigai, vis tiek jiems būna įdomu, o paskui iš tiesų pamatai žmones, kokie jie yra. Nesinori susikurti išankstinio įvaizdžio, bet radau atėjęs žmones, kurie buvo ir tada, mano praktikos metu, pagrindinį bažnyčios bendruomenės branduolį, bet tuo bažnyčia ir yra nuostabi, kad ją sudaro įvairiausi žmonės. Tik bendravimo santykis galbūt yra kitoks.

Kai vasarą čia buvau atvykęs kaip studentas, buvau tik svečias, o dabar čia jau mano namai. Kartais reikia pasakyti ir griežtesnį žodį, jei matai, kad daroma ne taip, kaip turėtų, būna visko, manau, ir bus.

Kokia yra Kupiškio parapijos bendruomenė?

Pamenu, dar kai mokiausi mokykloje, visi vartojome žodį „saviakai“. Jis labai tinka šiai parapijai, susitinkame, bendraujame, po Mišių pasikalbame. Norėtųsi žmones pažinti artimiau. Vienas mano noras yra pamatyti, kaip gyvena žmogus, nes bažnyčioje jį matau vienokį, o už jos ribų jis yra kitoks, su laiku gal pavyks artimiau pažinti ir pamatyti Kupiškio žmones. Turiu keletą idėjų, klebonas irgi, ką galime daryti.

Plačiau skaitykite rugpjūčio 23 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF