Vasara – buvusių klasės draugų susitikimo metas. Šios tradicijos laikėsi ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos, dalis 35-os laidos abiturientų. Šiemet jie susitiko praėjus 50 metų nuo mokyklos baigimo.
Prisiminimai, juokas ir ašaros pynėsi į vieną sentimentų, bendrystės pynę.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kai slaptumo grifų nebėra
Visus susitikti šia neeiline proga subūrė Alma Bukėnaitė iš buvusios 11a klasės, gyvenanti Lilio mieste, Prancūzijoje, o vasarojanti gimtajame Kupiškyje. Prie šios klasės prisijungė ir penki šios laidos atstovai iš kitų dviejų klasių. Tad prie Kupiškio gimnazijos rugpjūčio 6-osios popietę nestigo šventinio šurmulio, apsikabinimų, šypsenų. Į šį susitikimą atėjo ir kurį laiką buvusi 11a klasės auklėtoja, rusų kalbos mokytoja Bronė Jurkevičienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genovaitė Vilčinskienė.
Pravertos ir gimnazijos durys, pasėdėta klasėje, įsijausta į, rodos, vakar buvusį mokinio vaidmenį. Vyko ir mokytojos B. Jurkevičienės improvizuota pamoka, kur pakartota mokyklos istorija, pasakotos išdaigos.
Pasak A. Bukėnaitės, po penkiasdešimties metų visi slaptumo grifai nebegalioja. Ji priminė, kad 1974 metais šią mokyklą baigė 88 abiturientai. Jų 11a klasėje mokėsi 29, o 11b ir 11c klasėje po 30 mokinių.
„Dėkoju visiems, kurie susirinkote po daugybės metų Kupiškyje ir nepamirštate savo mokyklos. Kai kurie savo klasės draugų nebuvo matę net penkiasdešimt metų, kiti pasimatė po dvidešimt penkerių ar dešimties metų. Daug vandens per tą laiką nutekėjo Kupa ir Lėveniu, bet mes vieni kitiems atrodome nepasikeitę ir žarstome komplimentus.
Džiaugiuosi už tuos, kurių tėvai dar gyvi, džiaugiuosi mūsų atžalomis, anūkais. Pamenate, kaip svajojome, už ko ištekėsime, ką vesime, kiek vaikų turėsime, fantazuodavome, kur gyvensime.
Gaila, kad ne visi šiandien susirinko. Apskambinau visus, kiek tik žinojau. Kas negalėjo atvažiuoti, perduoda linkėjimus. Pažiūrėjau mūsų laidos vinjetę ir pamačiau, kad keturių bendraklasių nebėra tarp mūsų“, – kalbėjo A. Bukėnaitė.
Mirusių mokyklos draugų atminimas pagerbtas uždegus žvakutę.
Lina Vaitiekūnaitė ta intencija perskaitė jautrų eilėraštį.
Kalbėjęs Henrikas Dauderys dėkojo mokytojai G. Vilčinskienei, kad gerai išmokė lietuvių kalbos. Šmaikščiai papasakojo, kaip pats taisydavo bendradarbių raštus. Pabrėžė, kad iki šiol negali būti abejingas, kai mato, kaip darkoma gimtoji kalba.
A. Bukėnaitė pratęsė jo mintį ir prisiminė, kaip vasarą mokytoja duodavo ilgą sąrašą knygų, kurias reikėdavo perskaityti per atostogas. To negana. Apie tas knygas reikėdavo parašyti ir savo nuomonę. Taip mokytoja mokė mąstyti, ieškoti, kas gražu ir gera.
„Šiandien esame su šia mokytojos dovana širdyje“, – teigė buvusi mokinė.
Genovaitė Dručkutė, atstovaujanti 11b klasei, tvirtino, jog 11a klasei baltai pavydėjo, kad lietuvių kalbos ir literatūros juos moko mokytoja G. Vilčinskienė. Norėjo, kad būtų jos mokytoja. Bendramoksliai daug įdomaus pasakodavo apie šios mokytojos pamokas.
A. Bukėnaitė prisiminė, kad jų lietuvių kalbos mokytoja dirbo direktoriaus pavaduotoja ir kartais negalėdavo laiku ateiti į pamoką. Tai keli iš klasės eidavo į jos kabinetą paimti iš anksto paruoštų užduočių. Jas reikėdavo užrašyti lentoje. Visi šiuos darbus atlikdavo, kol ateidavo mokytoja.
H. Dauderys sakė, kad geriausios perskaitytos jo knygos visgi buvo rusų kalba. Tai ir rusų kalbos mokytojos B. Jurkevičienės nuopelnas.
Autorės nuotrauka
Plačiau skaitykite rugpjūčio 9 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF