Seniūnai – tai valstybės tarnautojai, dirbantys arčiausiai žmonių. Pakalbinti seniūnai tvirtino, kad monotonijos jų darbe ir su žiburiu nerasi.
Tad šį kartą į užduotą klausimą, kokie nutikimai labiausiai įsiminė per darbo praktiką, jų atsakymai – patys įvairiausi.
Kristina VALYTĖ
Raminta Ribokaitė, Alizavos seniūnijos seniūnė
Turbūt įsimintiniausia situacija pasitaikė, kai teko panaudoti ekstremalaus vairavimo įgūdžius. Buvo žiema, labai slidu, visi keliai pasidengę šlapiu ledu. Tą dieną į darbą socialinė darbuotoja atėjo pėsčiomis, palikusi mašiną, nes į Zasinyčių įkalnę nesugebėjo užvažiuoti, taip buvo slidu. O man tuokart reikėjo važiuoti į socialinių būstų komisiją Bakšėnuose. Pagalvojau, kad tuo keliu nevažiuosiu, nes nuslysiu. Važiuosiu kitu keliu – pro miškus. Tik išvažiavusi už Alizavos tuo kitu keliu ir nuslydau į apledėjusius arimus, ta žemė tokia, irgi šlapiu paviršiumi. Šiaip ne taip pavyko išvažiuoti iš arimų ir pasiekiau Bakšėnus. Kažkiek pavėlavau, tai nieko baisaus, bet visiems į akį krito purvina darbinė mašina. Kaip po ralio. Svarbu, kad viskas baigėsi laimingai.
Dar vienas nutikimas įstrigo, kai Salamiestyje kapinių sargė rado benamį šunelį. Vežiau jį į gyvūnų globos namus Utenoje, o šis, matyt, nepratęs pasivažinėti, apvėmė mane visą ir mašiną. Kad ir kiek bevalytum, mašina buvo prisigėrusi nekokių kvapų gerą mėnesį.
Daiva Bubulienė, Noriūnų seniūnijos seniūnė
Kaip seniūnės, nedaug mano darbo praktikos, bet keletas įvykių labai įsiminė. Kai tik tapau seniūne, nustebino ne vieno gyventojo žodžiai: „O, pagaliau sava seniūnė.“ Tokie buvo žmonių lūkesčiai, ir džiaugiuosi, kad juos pateisinau. Aš gi šio – Noriūnų krašto – žmogus, čia gimusi ir augusi. Čia viskas man sava ir pažįstama, tad ir nebuvo kuriozų.
Tai pat nemažai sulaukta gražių žodžių iš gyventojų dėl sutvarkytos Naktakės tvenkinio maudyklos, nes daugel metų ji buvo apleista. Pasakytas geras žodis – uždega. Norisi daryti daugiau gerų darbų, stengtis dėl žmonių.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 6 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF