PASKRIZĖNIMAI (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Vaikystaj mas, pamiškės margos, kė bobuta po pėtų pėčiaus sėnalan atsiramus užmigdavo, prė stolo žaisdavom radijo ėterį.

Tėp, tėp – paskalbadavom, kėp oras, kėp nuotaikos, kėp visa, užduodavom savo įsivaizduojamėm klausytojam atspėt kokių mįslį ir tadu skaitydavom navydnas.

Atsivarsdavom „Kupiškėnų minčių“ skyrėlį „Skalsu kalbos“ ir pėrskaitydavom, kėp kad radijo laidų vedėjos, gramatiškai, po vienų kitų skyrėlį, tadu užlaisdavom muzikos iš radijos kokių dainų.

Visa įsirašydavom magnitapono kasėtan ir kėk juoko kėp krėkeno būdavo pėrklausunt!

Bobuta, nubudus iš miego, no mūsų kikėnimo su paprunkštimais unt many, kėp vyrasnį, pravadirkų, suraukus koktų, sakydavo: „Neduok Dievi, vaikėl, žurnalisto propėsija – tai šunio dorbas. Aik, ar lyja, ar sninga unt galvos, pas žmonas, kolbyk, tavy vėja, duris palei nosį užtrinkia, nežinai, koksai žmogus papuls, do ir lėmpon gali gautėn.“

Ir priskrizanau – gyvėnimas tėp susklosta, kad papuolo dirbtėn tokį dorbų. Visi laukė, kadu pasmesiu, norų atkųsiu, ir kėp lėmpon do negavau…

Iš dalės bobuta buvo teisi. Nelingvus dorbas, bat ir toksai savotiškai paįdomus.

Turi visa paspėt, mokėt užkolbyt, mokėt klausyt, o ko lundėsnis būsi, ko daugiau klausi, to daugiau ir sužinosi.

Vienas iš vieno šono tau golia sakyt vėnėp, kitas – kitėp, trėčias – do kitėp, o tujei turi tėp visa parašyt, kad nė vėnos pusas nepalaikytum.

O svarbiausia, kad būt parašyta teisyba – tėp, kėp buvo. Jėgu blogai, tai ir raikia rašyt, kad blogai ir kad nieko čia gėro.

Neraikia maluot žmonam. Bat aišku, kė rašai teisybį, taigi ne visiem patinka.

Tunkiausiai tai visokiem ponam, kur šiltuos krasluos įsirungį sėdžia.

Tadu būna, kad paskumbina ir paburbuliuoja kėp pomazgų viedras, gėrų nedėlių neišnaštas. Nu ir tagul, kas jom balieka…

Ale ošei misliu, kad gol geriau šitėp, nėgu kad prirošo paklodį, ojojoj, kėp visa čia gerai, kėp nostabu, kėp puiku, kėp šumnu. Tai tadu tujei ne žurnalistas, o posakų rašytojas.

Džiaukimas, kad gyvanam šaly, kur turiam žodžio loisvį.

Kad goliam rašyt ir sakyt, kėp yra, kų mislijam, kas unt lėžiuvio golo užeina ir už tai mums nėgresia turma.

Žinot, kas do babai mono, garantuoju, baisiausiai būt nepatikį? Ogi šitė rošymai lig naktės. Sakyt: „Duokš, kėp šveisiu tų tavo kompiuterį šulnin, ir pasbaigs – akių, vaikėl, mon negadinsi.“

Bat, baba, baba, kad ošei tėp jau įpratau ir kitėp nebamoku…