SAVANORYSTĖ – KITOKS GYVENIMO BŪDAS

Padiskutuoti apie savanorystę, jos suvokimą, dalyvavimo šioje veikloje priežastis balandžio 22 dieną pakvietė Kupiškio trečiojo amžiaus universitetas.

Apie šiuos dalykus su paskaitos dalyviais Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnyboje kalbėjosi ir apie savanorystę, kaip kitokį gyvenimo būdą, pasakojo vilnietė lektorė Neringa Sukauskaitė, turinti šios veiklos maltiečių organizacijoje patirties.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Savanorystės ištakos ir esmė

Pasak lektorės Neringos, savanorystę ne visada galima apibūdinti žodžiais. Visada ją geriau pačiam išbandyti ir suprasti, kas tai yra.

Tokia veikla padeda žmogui socializuotis, save įprasminti. Kartais žmonės, dirbdami savo darbovietėje po darbo valandų, įsivaizduoja, kad savanoriauja. Tai ne savanorystė, o papildomas darbas be atlygio, jei už tai žmogui nesumokama.

Lietuvoje žodis – savanoris pirmą kartą pavartotas 1918–1919 metais, kai vyko Lietuvos nepriklausomybės kovos ir žmonės kviesti priešintis. Pasirodė skelbimai, kviečiantys tapti Lietuvos kariuomenės savanoriais.

Savanorystė šiandien siejama ne tik su kvietimu kam nors priešintis, bet ir su kitokia veikla, kurios esmė padėti neatlygintinai kenčiančiam, neįgaliam, silpnesniam žmogui, gyvūnui, kuris negali pats savimi pasirūpinti.

„Ar bus laikoma savanoryste, jei jūs nukasite bulves savo močiutei ar draugei be atlygio. Jaunimas, kai to klausiu, visada sako, kad tai bus savanorystė. Bet šiuo atveju yra kitaip.

Savanorystei reikia dviejų elementų – laisvo pasirinkimo, mūsų valios ir kito žmogaus ar žmonių grupės, kuriai teikiame pagalbą. Jei yra giminystės, artimos draugystės, bendruomeninis ryšys, tokia pagalba nebus savanoriavimas. Tai, ką darote artimiems žmonėms, giminėms, yra pagalba, geras darbas, talka.

Savanorystei dar reikia organizacijos, kuri telkia, paskirsto resursus, kad galėtų žmogų palydėti į savanorystę. Kai neapibrėži savanorystės funkcijų, galite būti nuolat prašomi kažką padaryti, gali būti naudojamasi jūsų geraširdiškumu. Jūsų niekas negali apginti.

Dėl to žmonės telkiasi į organizacijas, kurios aiškiai žino, kur ir koks yra savanorystės poreikis, palydi žmones į tas veiklas“, – kalbėjo lektorė.

Kas gali savanoriauti ir tai siūlyti

Ar savanoriu gali būti kiekvienas žmogus? Pasak lektorės, pagal įstatymą savanoriauti gali asmenys nuo 14 metų. Jaunesni gali padėti išimtiniais atvejais tėvams pasirašius atitinkamą sutartį. Amžius kartais priklauso nuo savanoriavimo pobūdžio.

Pvz., maltiečiai turi jaunųjų paramedikų programą. Jos tikslas jaunimą mokyti pirmosios pagalbos. To jie mokosi metus, laiko egzaminus. Šią programą gali baigti tik sveikatos mokslų studentai. Tai profesionalios savanorystės rūšis, kur ne kiekvienas galėtų savanoriauti. Tokios savanorystės pavyzdys galėtų būti ir teisininkai, kai ieškoma ypatingos kompetencijos.

Susitikimo dalyviai išsiaiškino, ar gali pasiūlyti savanoriauti verslo įmonė.

Lektorė šiuo atveju buvo kategoriška – bet kokia verslo įmonė, kviesdama savanoriauti, meluoja. Ji negali turėti savanorių, nes iš tokių žmonių uždirba pelną.

Būna ir kitokių niuansų. Kai verslo įmonė rengdama kokį nors renginį į pagalbą kviečia pelno nesiekiančias nevyriausybines organizacijas, su kuriomis ji kažką daro ir į tai įsitraukia įmonės darbuotojai, tai gal ir galima jų darbo dalį prilyginti savanorystei.

„Reikia labai pasižiūrėti, kur einate savanoriauti, kad iš jūsų nebūtų tik pelnomasi. Žinoma, nėra blogai, kai verslas nori papildomų darbo rankų. Tai gali būti neapmokamas darbas, neapmokama praktika, kai aš iš to gaunu žinių, kažkokių kompetencijų, o vėliau jas galiu panaudoti, parduoti, perteikti. Bet tokie atvejai nėra savanorystė“, – teigė N. Sukauskaitė.

Ar savanoris kankinys

Ji kėlė klausimą, ar savanoriauti reikia tol, kol tai teikia malonumą. Vieni paskaitos klausytojai sakė, kad sutinka su šiuo teiginiu. Kiti kalbėjo, kad kartais ir iš pareigos reikėtų savanoriauti, pvz., esant ekstremaliai situacijai, kai aplinkybės gali būti ir labai nemalonios.

Pasak lektorės, iš esmės savanorystė negali būti kančia, nes šią veiklą žmogus pasirenka sava valia. Ji sutiko, kad gali pasitaikyti situacijų, kai savanoriauti bus nemalonu, sunku, bet galutinis tos veiklos rezultatas dažnai viską atperka.

Pavyzdžiui, jai teko su maltiečiais lankyti senelius, kurių niekas nelankė, jais nesirūpino gal trisdešimt metų. Iš pradžių jie nenorėjo priimti jokios pagalbos, visus geradarius vijo šalin. Nemalonus jausmas. Visgi pamažu pavyko užmegzti su seneliais kontaktą ir pajusti tokio savo darbo svarbą.

Ar savanoriaujant būna išnaudojimo atvejų? Apie tai lektorė buvo užsiminusi, kai kalbėjo, kaip svarbu priklausyti savanorius telkiančiai organizacijai.

„Kiekvienas savanoris turi apsibrėžti, kiek gali savo laiko skirti tai veiklai. Pavyzdžiui, 5 valandas per mėnesį ir nė kiek daugiau. Jei bus kažkokia veikla, kuri viršys tą laiką, jau bus išnaudojimas. Tad labai svarbu jūsų susitarimas su organizacija, kurioje savanoriaujate, kiek laiko skirsite veiklai. Jauskite, kiek galite savanoriauti. Savanoriai neturi būti nelaimingi. Atvirkščiai, jie turi būti laimingi, kai savo gerais darbais keičia pasaulį“, – pabrėžė lektorė.

Veiklos trukmė ir motyvai

Ar gali žmogus save laikyti savanoriu, jei per metus tik vieną kartą dalyvavo tokioje veikloje. Pasirodo, gali. Viešnia išvardijo keturias savanorystės rūšis: epizodinę, trumpalaikę, trunkančią nuo vieno iki trijų mėnesių, ilgalaikę, kuri trunka nuo pusmečio iki metų ir ilgiau bei savanorišką tarnybą, kuri prilygsta tarnystei.

Savanoriška tarnyba labai populiari Lietuvoje tarp jaunimo. Šiuo atveju jaunuolis sudaro sutartį su jaunimo savanoriška agentūra, kad per metus atidirbs nuo 32 iki 42 valandų. Tai daugiau nei ketvirtis etato. Atidirbę sutartą laiką jaunuoliai stodami į aukštąją mokyklą gauna 0,25 papildomo balo. Pasak lektorės, savanoriška tarnyba jaunuoliui yra didelis įsipareigojimas. Sudėtinga suderinti mokslą, būrelius su ta veikla. Bet tam pasiryžtančių jaunuolių pasitaiko.

Lektorės paskaitos dalyviai klausė, ar gerų darbų darymas savo bendruomenei yra savanorystė. Buvo atsakyta, kad bendruomenės nariai ir jos savanoriai nėra tas pats, nes bendruomenės tiesiogiai su savanoriais nedirba, o tik telkia bendruomenės narius, kurie rūpinasi savo gyvenamąja aplinka.

Žmonėms taip pat buvo nelabai aišku, ar jie savanoriai, pvz., jei tvarko nevyriausybinės organizacijos buhalteriją už dyką, laisvu laiku, ar traktuojami kaip aktyvūs savo organizacijos nariai. Atsakyta, jei sudaro savanorystės sutartį, tai gal tada ir savanoriai. Bet sutartis nebūtina.

„Svarbu žinoti, ko jūs norite iš savanorystės. Analizuojant žmonių atsakymus išryškėjo keturios pagrindinės priežastys. Pirma – tai asmeninių problemų sprendimas, t. y. padėdamas kitam, padedu ir sau. Taip žmonės išsprendžia įvairius vidinius konfliktus, pvz., kur stoti baigus mokyklą, ką pasirinkti. Kiti per šią veiklą atsikrato vienatvės ar susigrąžina pasitikėjimą savimi, savivertę, jei namuose būna per menkai vertinami.

Antra priežastis, kodėl savanoriaujama, – vertybinė išraiška. Žmogus jaučia, kad ta veikla jam miela, patinka padėti kitiems, aktyviai dalyvauti, būti pilietišku žmogumi. Vieni eina savanoriauti į vaikų ar senelių globos namus, kiti į gyvūnų prieglaudas.

Kiekvienas nusprendžia pagal tai, kas jiems svarbu.

Trečia savanoriavimo priežastis – noras įgyti žinių, kažko išmokti. Pvz., nevedžiau nė karto renginio, bet norėčiau pabandyti.

Ketvirta priežastis būtų socialinis prisitaikymas. Žmogus ieško bendraminčių, su kuriais galėtų veikti, gerai praleisti laiką. Bendruomeninis motyvas labai stiprus. Savanoriauti apsisprendžiama su žmonėmis dėl žmonių“, – išvardijo lektorė savanoriavimo motyvus.

Paskaitos dalyviai su tuo sutiko ir dar pabrėžė, kad labai svarbu, kad tokiai veiklai, ypač išėjus į pensiją, atsiranda daugiau laisvo laiko.