SKRYLIS APRILIS (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Balandžio pirma no sano tėp jau apriliu vadinta būdavo. Šposų diena.

Gali pamaluot, pašidyt kitų, tųdėn tokia valia paduota, laistina. Tėp labiau vaikom patinka, bat možna ir suaugusėm, kad norias, štukas krėstėn. Žodžiu, kad būt linksma.

Pasakyk ti kom, kad va tau atsirišė čioboto šniurka, ar va vorna skrenda, tai niekas nepatikės. Unt golo tai ir nebaįdomu, ir nuvolkiota, ir nobodu.

Šiokart parnokt nėjėma miegas, tai nėt prisrašiau unt lapėlio, kų kėp apgausiu. Tai bus juoko, kėp krėkeno, pamislijau sau viena.

Velykų untra diena, visi iš po vakarykščio bus tokė apmusijį. Tikrai patikės.

Kaimynas atajo no ryto, soko, gol turi gurkšnį. Sakau, turėjau, ale va ti pašalaj išpyliau. Tai jom kažkėp nebuvo jokinga.

Sakau, nesnarvuok, va ti, po obeli, matai, stovia butelys. Okys tik sužibo. Nulakė pasižiūrėt – nu kur ti tau bus, aišku, kad nėra, ale va tėp pasakiau, o tasai unt man pėrpykįs visas pirštų prė smilkinio sukioja, būktai ošei visai negudra.

Nepyk, kaimynėl, šindėj gi skrylis aprilis.

Tatulai paskumbinau, klausiu, unt Velykų korvį palaidai? Tai nėt žogtalajo. Kėp tai? Taigi kūtaj do tabar. Sakau, nu pasižiūrėk, ar visos. Bat jinai jau ragėlį padėjus, unt kėlio išėjau, motos, kad loksto su miltų viedru ir Morgį šaukia. O kad kūtan pasižiūrat, tai nedajo.

Vėliau nuvėjau pasisakytėn, kad šidinu, tai kėp čia gražiai pasakyt, nu nesijokė.

O kitai kaiminkai, draugytai mono, kur biškį toliau gyvana, pasakiau, kad šindėj nebasustiksma. Baisu unt kėlio išeitėn, kažin koksai paloidas šuva loksto.

O piktas, duntis šiepia, nematytas. Tai jinai mono šposo argi nesuproto ir gyvūnų globų iškvėta, ir policijų, ir do seniūnai gol dešimt kartų skumbino, bat nepriskumbino. Pasakiau, kad pašposijau, tai nekalbajo su man visų nedėlių.

Ir kas čia do diena toki, kad niekom nejokinga, niekas jokų nebasuprunta, visi tokė rimti. Kožnųdėn ar par švintas tokė surūgį, kad nebasišypso ir nebasjuokia.

Par dienas tiliponos įlindį, tan savo peisbukan ir žiūria ti kažkų prislinkį kėp iš maldoknygės poterius. Ti tai tikrai goli rostėn nesąmonių, kur suspudlavoji žmogus, ar malas, ar prauda.

Apsakiau visiem do tokį nutikimų ir jum pasakysiu. Važiuodama darban katrųdėn žiūriu – molka unt kėlio. Sustojau – graži, bėržina, ko čia voliojas, raik pasimtėn. Švilpt bagažinan.

Kelius mėtrus pavažiuoju, vėl molkų rundu, įsidėjau.

Žiūriu, ti prieky molka ir ti toliau do molka, o unt posūkėlio tai ir visai neminka krūvala išdribus, gol koksai būt glabys gėras.

Kol nuvažiavau ir baveik, sakyč, kad pilnų bagažinį prisbubijau.

Tėp išeina, kažkas vėžė molkas, o kėlias toks dobatas, krota krota ir molkų iš prėkabalas pridribo. O mon papuolo kėp žobalai vištai grūdas.

Ir čia teisyba, nemaluoju. Vienas dalykas – dėl to, kad tėp tikrai buvo, o kitas – koks tolkas bamaluot, kad jau po pėtų. Maluotėn mažnėjo lig dvylikei.