RENATOS SVAJONĖS ARBA KAIP ŪKININKĖ KEIČIA GYVENIMO BŪDĄ

Migonietė Renata Vilimienė rajone žinoma kaip kovotoja už smulkių ir vidutinių pieno ūkių reikalus, kaip Migonių kaimo bendruomenės pirmininkė ir bitininkė.

Praėjusiais metais įvyko svarbūs moters gyvenimo pokyčiai. Ji su vyru Mindaugu atsisakė pieno ūkio. Žvelgiant į tuščius tvartus Renatai dar dilgteli širdį, karvės vis aplanko sapnuose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Seni nauji atradimai

Kaip sekasi keisti gyvenimo būdą ir kodėl dar rūpi pienininkystės reikalai, su Renata pasikalbėjome jos namuose. Virtuvėje pilnas stalas įvairiaspalvių medaus stiklainių sufleravo apie naują šios moters šeimos verslo kryptį.

Apie tai paklausta, Renata šyptelėjo, kad bitininkystės niekaip negali laikyti nauja veiklos šaka. Ji visą laiką lygiagrečiai ėjo kartu su pienininkyste. Gal tik bitėms tekdavo mažiau dėmesio, nors bityną, kai augo vaikai, buvo išplėtę ir iki 50 šeimų.

„Dabar tiek bičių nebereikia. Laikysime bent 20 šeimų, kad bitininkavimas daugiau teiktų malonumo, o ne darbo ir rūpesčių. Į šią sritį panirau visa galva. Susidomėjau medaus mišiniais su liofilizuotomis uogomis ir vaisiais.

Liofilizacija – tai procesas, kai džiovinama labai žemoje temperatūroje, todėl išsaugomos beveik visos vaisių ar uogų maistinės medžiagos, išskyrus vandenį. Taigi medaus mišinių kokybė nesuprastėja.

Džiaugiuosi atradusi moterų mentorių klubą. Jo grupės veikia Panevėžyje, Utenoje, Kaune. Ten išmokau, kaip galima savo produkciją parduoti per socialinius tinklus, kaip reklamuotis. Tai dar viena man įdomi sritis. Su pardavimu, rinkodara buvau susidūrusi ir turėdama pieno ūkį, bet dabartinė mano veikla kas kita“, – pasakojo Renata.

Ji į klubo susitikimus, degustacijas nusiveža kaimynės suslėgtą naminį sūrį, įvairių medaus mišinių. Medų skanaujant su baltu varškės sūriu geriau atsiskleidžia jo kvapas. Taip susipažįsta ir su naujais žmonėmis.

Priminus, kad norėjo laikyti avis, Renata teigė, kad tai pasakius vaikams, jie patarė metus pailsėti nuo didelio ūkio. Jei po metų šis noras įsigyti avių nepraeis, galėsianti tuo užsiimti.

„Vaikai buvo teisūs. Avių man nebereikia. Per medų, per bites radau savirealizaciją. Ši veikla nekelia streso. Patinka medaus mišinius daryti, fasuoti, pakuoti į dėžutes. Tikras malonumas, už kurį dar ir moka.

Be to, dabar mane supa veržlios, motyvuotos, optimizmu trykštančios verslios moterys. Tik kažką užsimink, o, žiūrėk, jau daro. Iki šiol dažniau teko bendrauti su ūkininkais. Šioje žmonių bendruomenėje daugiau prislėgtų, rūpesčių kamuojamų, mažiau aktyvių žmonių. Aš juos taip pat suprantu ir tos bičiulystės nesikratau.“

Plačiau skaitykite kovo 29 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF