SIRĖNOS (kupiškenckai)

Kristina VALYTĖ

Skumbina draugyta mono didžioja, klausia, ar girdėjai, kvėtkėl, vėversėlį čiranunt? Ne. O pimpį rėkinunt? Ne. O starkų klėguntį? Argi ne.

Dyvijas jinai, kad ir gėrvių pamiškėj šių pavoser do nėsu girdėjus. Nu ir tagul. Jokiuos – pagyvintum, brungiojyt, mono gyvėnimų. Ogi kėp ošei girdėsiu, kad kaimynėlis mono, išėjįs oran, visadu tėp rėkia, tėp rėkia, kėp soko, pačiom didžiausiom raidam kalba, ba pėrstojimo, kad visus paukštelius pėrrėkia. Tė nabagėliai pėrsigundį tylia. Rėkia toliau vėnodai ir gryčion įvėjįs, bat tė įsiboikštijį, bijo kų baprasižiotėn.

Mislijau ilgiausiai. Gol jom žmogui kas sopa? O gol jisai čia iš loimas? Klausiu, tai golvų pakraipo, kad nei tėp, nei tėp. Ir atspėk tujei, kad gudras.

Nubariau bant kiek, sakau, nebarėk tu šitėk, nors kiek apsimožyk, tau jau gryčios siena baigia pėrskilt. Pirmai tėp nebuvo. Kė šitėp staugi, toj pėrsimas ir mono molinkon skilimas.

Spėkit, ar kas pasikeita? Oho, noratumat. Rėkina ir toliau. Toksai gatunkas jo, nebapakeisi.

Su laiku žmogus prė visako priprunti. Ir neba tėp ėrzina. Unt golo prijemi kėp juokų, runku numoji. Parkūnai, kad tik tiek badų.

Pirmadėnį katrų čia žadėjo, kad laukit sirėnų ir tiliponos pėrspėjimų, būk tai toksai pamėginimas, kėp ir propilaktiškai. Tai jūs tiktai pamislykit – abudu tiliponai mono gryčioj par visųdėn nė nesučypa.

Kaimi sustikus katrų klausiu, ir tų, ir tų, kad niekas nieko negovo. Tai kaimynas žiūria unt mum išsišiepįs ir soko: „Va, ir neatspėjot, ko aš tėp rėkinu. Ogi balsų treniruoju.“

Teisingai, kaimynėli, kų gi mas ba tau darytumam. Jėgu bėda ištikt, tai būtum mūsų kaimėlio sirėna. Tik dabar pasilsak, balsalį pataupyk, kad kė iš tikro priraiks, nebūtum užkimįs. Ir šaltos gaivos tik negėrk sušilįs, bo ne tik kad nebaprarėksi, bat ir normaliai nebaprakalbasi.

---

Soko, kadu žinias paslaidi par televizorių, ar par radijų, iš visų kerčių gųsdina. Vėnųkart tais matais karas bus, kitokart jau soko, kad do unksčiau.
Ir kų mas, paprasti žmogėliai, goliam padarytėn?

Kad ir ištiks tau pavojai, kur tu bėgsi, kas ti tau užsėny lauks? Sporto salėj kokioj unt padlogo gulasi pusalkanis, nesprausįs, dos ryzų iš krūvos pasrinktėn. Tik kad gyvybį palaikysi, o tėp būsi ti visadu svėtimas, žiūras unt tau skersom. Mas tik lėtuviai labai kitus myliam, o kaži kėp mum būt bados ištiktiem, ar kas tėp išskėstom runkom primtų. Labai do abejočia.

Kas labiausiai narvuoja, tai sakyčia, ne kiek tos grasmas galvon kolamos, bat dujei matai, kų tų potį girdžiam, tai toks ar tik toks aukšto luomo ponas, kas būta susprogdinta, kėk ti šimtų žmonių baužmušta, ar do koki didala katastropa babuvus, tai „išreiškė susirūpinimų“.

Ir kur dėt tų tavo susrūpinimų, dvokai tu nelaimingas? Ar kų ti pokeita tasai tavo susrūpinimas? Suskišk tų savo susrūpinimų ti, kur saula nešviečia.
Par akranų nepilsi snukin, tai nors ištrauki iš razėtės.