Politologas
Vienas keisčiausių dalykų, kurį teko matyti ir girdėti Miuncheno saugumo konferencijos dienomis, yra europinių NATO partnerių šokas dėl galimų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) veiksmų pasekmių Europos saugumui.
Ypač, jei laimėtų Donaldas Trampas, kas yra realu. Ir dėl užsitęsusių politinių, partinių karų Vašingtone, kalbant apie karinę ir kitokią paramą Ukrainai realiame kare su Rusija.
Keista buvo tai matyti todėl, kad, kai JAV administracija pasirašė iškilmingai Baltuosiuose rūmuose sprendimą dėl Ukrainos demokratinio akto lendlizo (angl. lend-lease – skolinti, nuomoti) principu įgyvendinimo, bet jo kažkodėl nusprendė neįgyvendinti, tai buvo aišku, kad metams pasibaigus, iškils klausimas dėl galimybės teikti toliau karinę paramą.
Iki šiol iš kolegų politologų ir ekspertų tiek iš JAV, tiek iš kitų šalių negirdėjau atsakymo, kodėl pasirašius šį sprendimą dėl lendlizo Baltuosiuose rūmuose, kuris prieš tai dar buvo patvirtintas ir JAV Senate, ir Kongrese, prezidento Joe Bideno administracija nusprendė atidėti jo įgyvendinimą ir dabar susidūrė su didelėmis problemomis padėti Ukrainai ginkluotės, o ne ekspertų dėka.
Žinoma, JAV, kaip ir buvo galima tikėtis, tapo didžiausia karine prasme Ukrainos donore, palyginti su kitomis NATO šalimis. Tai padaryta pagal kitą programą. Jos pagalba, nors kartais ir ilgokai trypčiojanti prieš peržengiant pačių nusibraižytas raudonas linijas, buvo labai svarbi tiek Ukrainai organizuojant puolimą Charkivo ir Chersono srityje, tiek vėliau ir ginantis. Bet dabar ta pagalba nutrūko, nes baigėsi biudžetiniai JAV metai.
Ar buvo galima tikėtis, kad respublikonai nepritars ar gal tik kada nors ateityje pritars JAV prezidento administracijos siūlymams, kai demokratai ir asmeniškai prezidentas Bidenas taip susitapatino su iki šiol teikta pagalba Ukrainai, o visiems buvo žinoma, kad nuo 2023 m. jau ims įsibėgėti prezidento rinkimų kampanija.
Respublikonų kandidatas į prezidentus Trampas turi kitokį požiūrį į šią pagalbą, o be to aišku, kad ne tik jis, bet ir net tie respublikonų partijos atstovai Kongrese, lengvai nepalaikys bet kokios demokratų iniciatyvos. Nepalaikys arba su didelėmis išlygomis palaikys net ir tie respublikonai Kongrese, kurie šiaip palaiko Ukrainą.
Taigi, dabartinė situacija, kuri susidarė JAV ant Kapitolijaus kalvos, buvo visai prognozuojama, kai nebuvo paleistas įgyvendinimui lendlizo aktas.
Tokiai situacijai turėjo ruoštis ir Ukrainos partneriai Europoje, paleisdami savo ekonomiką bent iš dalies ant karui orientuotos ekonomikos bėgių. Bet tai irgi nepadaryta. Priešingai, pati Europa, nepaisant visų pažadų, sugebės, matyt, iki kovo pagaminti tik pusę kiekio žadėtų artilerijos sviedinių.
Taigi, susidaro kritinė situacija. Nereikia galvoti, kad ukrainiečiai yra kažkokie superžmonės, kurie gali eiti negavę reikiamo kiekio išminavimo priemonių per minų laukus ir nežūti, pulti negavus oro priedangos ir reikiamo kiekio oro gynybos priemonių, naikintuvų ir toliašaudės ginkluotės, o dabar dar išlaikyti ir kiekvieno kontroliuojamo, net ir gana svarbaus miestelio kontrolę.
Ukrainiečiai tik kraipė pečiais Miunchene girdėdami apie gana menką Vakarų partnerių supratimą, kas vyksta fronte, kai smarkiai jaučiamas visko stygius, ir juo labiau, kodėl nepaisant daugybės kitų konferencijų, seminarų, susitikimų, nepasiruošta situacijai, kurią dabar reikia skubiai gesinti, kaip gaisrą.
Norisi tik tikėtis, kad JAV abiejų partijų politikai, įskaitant kandidatus į prezidentus, supras, jog tokia peštynių situacija nėra palankiai vertinama abiejų partijų rinkėjų, nes džiugina, kad apklausos rodo, kad ir vieni, ir kiti suvokia Putino grėsmę, būtinybę jį stabdyti.