KOM KO RAIKIA

Kristina VALYTĖ

No žioplumo vaistų nėrai. Roktų pundas, visi juokias iš man, kėp pas švintų Patrų. Ne aguonos grūdas gi, bat pomečiau kažin kur miesti.

Ot, išsižiojėla. Susgraibiau, kad prapuolo, kė namo grįžau.

Kas dabar pasakis kur, visur tųdėn ajau, ir ti, ir ti, par visų miestų skersai išilgai su raikalais, kiekgi to Kupiškio.

Misliau misliau, nieko neišmisliau. Baatspėk, kad gudras, kur ti tau išdribo. Išlakė iš palto kešėnas snėgan ir užpusta.

Pabaigs snigtėn, darbinykai nugrundis su šiūpeliais pokelas, tratavarus ir tų sniegų išvaš, kažin kur išvars. Soko, kad važa užu didžiosios „Maksimos“, ale ti šitokė kalnai, visų nedėlių kapstyk, neiškapstysi.

O kėp gryčion įveit? Bobuta būt gyva, įtariu, pabėcytų – gerai, vaikėl, kad do galvos Kupišky nepomatai.

Do tik to ir batrūko, kad galva, vėjui papūtus, ainunt par gatvį unt „Gumanų“ nurėdat.

Tai kų darysi, išėmiau iš verandos vienų šibų ir įlindau. Aišku, nesu meistras šitų galų, stikliukas atgol dadunt pikš ir pėrskilo. Kų darysi, įdėjau pėrskėltų atgol, kas gi mon dabar kitų išraš? Misliu, su ko skilimo vietų suklijuot.

Pamočius kų dirbu, toj ir kaiminka prisistota, žiūri duntis padėjus. Soko, kom čia raikia. Jos verandoj visi stikliukai pėrskilį, tai unt žėmos gūniu užsidingia, kad nepripustyt, ir akurat, nepripusto. Soko, nenorėk kaimo marga trobalaj gyvint tėp prabangiai, kėp Bunkė su trečiu vyru.

Čia kėp pamislijus, kom ko raikia. Kitom gol nėt molkų neraikia.

Prisimanu tokį Levukų, vaikai būdami, sniegu apmatam, o jisai papyko, kom sušlopinom papaikų, dabar šolta mėgot bus.

Turėjo prispjovįs molkų, ale pardava kažkom už olų. Par kelias dienas išbizijo, ir baigės biznis. Suprotom, kad nebaturia ko kūrint, kėp jėma dėjuotis, kad gryčios lungai iš vidaus užburbėjo.

Ataidavo pas mum ir sakydavo, kėp čia šilta. Tais čėsais nebuvo tokios mados, kad seniūnija tokiem traliukų molkų kėman atovaža. Ale kažkėp tadu jisai pėržėmojo.

Kė šitų gryčių pirkau, ojoj, kiek klėgesio buvo, žmonas norėjo atkalbat, kad nebūk durna, šito gryčia labai šalta, mėgodavo senėlis su kepuri.

Kiek gyvanu, do kepuras nepriraikė, kožnų dėn pečius abudu kūrinu.

Tai va tėp ir gyvanu. Tom kartu užsibaigė mono lokstymai. Kol spynos nepakeis, tai ir sėdėsiu gryčioj. Molkas pėčiun kišiu, rašysiu ir donytas neprašysiu…