KATERYNOS IŠ OKUPUOTO MELITOPOLIO KASDIENYBĖ KUPINA NEŽINIOS IR VILTIES

Kupiškyje gyvena ukrainiečių iš Melitopolio, kurie prasidėjus karui negalėjo likti rusų okupuotame Ukrainos mieste ir ryžosi ieškoti prieglobsčio svetur. Viena jų – Kateryna Trokhymchuk su savo šeima. Jie čia atvyko pasitarę su pažįstama fotografe Yullia, į Kupiškį atvažiavusia anksčiau. Su šia fotografe taip pat esame bendravę.

Nuėję pasisvečiuoti pas Kateryną, išklausėme jos jautrią istoriją.

Jurga BANIONIENĖ

Tarp baimės ir nežinios

K. Trokhymchuk pasakojo, kad kai Ukrainoje prasidėjo karas, jų miestas, vadinamas vartais į Krymą, labai greitai buvo okupuotas. Vylėsi, kad okupacija ilgai netruks. Deja, taip neįvyko. Moteris gyveno kaustoma nuolatinės baimės ir įtampos.

„Tuos daugiau nei pusę metų, kai gyvenome okupacijoje, bijojau išeiti į lauką, išvažiuoti į miestą, daugiausia buvome su vaiku namie, į darželį jis nėjo, kankino nuolatinė nežinia, kada viskas baigsis.

Buvo baisus kiekvienas važiuojančios mašinos garsas, rusai galėdavo atvykti bet kada, net naktį, atlikti kratas, nes kažkas kažką pasakė, ypač jei sužinodavo, kad esi už Ukrainą.

Psichologiškai buvo labai sunku, negalėdavau ramiai užmigti, prabusdavau nuo menkiausio garso. Mano penkerių metų sūnus Romanas, kai pamatė, kad prie jo darželio iškėlė rusų vėliavą, pradėjo šaukti, kad čia nebeis.

Kažkur išvažiuoti irgi bijojome, Europoje neturėjome jokių pažįstamų, pas kuriuos galėtume apsistoti. Bet kuo toliau, tuo baisiau darėsi. Žmonės tiesiog dingdavo.

Buvo daugybė situacijų, kai suvokėme, kad rusai neturi jokio žmoniškumo, kad jiems nėra nieko švento. Labai bijojau ir to, kad kai mūsiškiai pradės atkovoti Melitopolį, atsitraukdami rusai pradės bombarduoti.

Visa tai skatino išvykti. Mano pažįstama Yuliia, mūsų šeimos fotografė, išvažiavo iš Melitopolio į Lietuvą kovo mėnesį. Jai parašiau, paklausiau, kaip sekasi, pasidomėjau, ar būtų kur atvykti, ar rastume darbo. Ji pasiūlė atvažiuoti, pasakė, kad galėsime apsistoti pas juos. Taip ir padarėme.

Kupiškyje atsiradome prieš metus, spalio 9 dieną. Iš namų išvykome spalio 6-ąją, pervažiavome Krymo tiltą, kitą rytą jį susprogdino. Mes suspėjome“, – pasakojo karo pabėgėlė iš Ukrainos.

Atverstas naujo gyvenimo lapas

Kateryna kartu su vyru Dmitrijumi ir sūnumi Romanu pirmiausia prisiglaudė pas draugę dideliame dviejų aukštų name. Moteris džiaugėsi, kad vyrui greitai pavyko įsidarbinti viename ūkyje, nes turėjo patirties, Ukrainoje remontuodavo sunkiasvores mašinas, sūnus pradėjo lankyti darželį.

Šiandien šeima gyvena kitur, pavyko išsinuomoti jaukų butą Vytauto gatvėje. Jį šeimai užleido kitas ukrainietis, radęs paprastesnį, nesuremontuotą būstą.

„Turime labai gerą šeimininkę, parūpino mums papildomą lovą, kad sūnus turėtų kur miegoti. Džiaugiamės, kad šalia gyvena viena kaimynų pora, su kuria gražiai bendraujame.

Džiaugiuosi, kad sutikome daug gerų žmonių, kur teko kreiptis, visur padėjo. Man patinka Kupiškis, čia tylu, ramu, turbūt esu ne toks žmogus, kuris mėgsta didmiestį“, – kalbėjo pašnekovė.

Kateryna daugiausia būna namuose. Labai norėtų susirasti darbą, bet kol kas nepavyksta. Pagal specialybę ji – virėja, gimtojoje Ukrainoje dirbo vaikų darželyje.

Užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, viliasi, kad sulauks kokio nors darbo pasiūlymo. Tai padėtų nukreipti mintis kitur, nes jos nuolat sukasi apie gimtą miestą, namus. Pradžioje nuo ryto iki vakaro sekdavo informaciją internete, dabar stengiasi tą naujienų srautą apriboti, nes kitaip būna labai sunku, tai slegia.

Kartą per savaitę moteris lanko lietuvių kalbos užsiėmimus Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnyboje. Ukrainietei lietuvių kalba labai sunki. Pačioje pradžioje norėjo net verkti, pasigailėjo pradėjusi lankyti kursus, bet po truputį priprato.

„Reikia kažkiek mokėti kalbą, tai pagarba šaliai, kurioje gyveni, žmonėms, kurie mus priėmė, kad galėtume bendrauti su lietuviais bent minimaliai, juk ne visi moka kalbėti rusiškai, ypač jaunesni“, – mintis dėstė pašnekovė.

Į darželį einantis sūnus nemažai supranta lietuviškai, bet dar nelabai nori kalbėti. Nors mamą, jeigu ji netaisyklingai ištaria žodžius, tuoj pat pataiso.

Kateryna karo tema su Romanu stengiasi kalbėti kuo mažiau. Vaikas pats daug matė, prasidėjus karui ne kartą teko slėptis rūsyje, tačiau berniukui dar sunku suvokti, kas vyksta, todėl nepatyrė šoko ar didelės baimės.

Grįš ir atstatys savo Ukrainą

Kateryna labai gerai prisimena 2022 metų vasario 24-osios rytą. Sūnus atėjo paryčiais miegoti pas tėvus, o pati atsigulė jo kambaryje. Netrukus išgirdo sprogimą.

Pasak pašnekovės, buvo kalbų apie galintį kilti karą, bet jomis niekas netikėjo. Išsigandusi prišoko prie lango, norėjo šaukti, bet suprato, kad yra sūnus, negalima jo gąsdinti. Pakėlė vyrą, puolė visiems rašyti. Kai įsijungė televizorių, išgirdo baisią žinią, kad Rusija užpuolė Ukrainą.

K. Trokhymchuk iki šiol negali rasti atsakymų į daugybę klausimų, kodėl taip nutiko, kodėl žuvo ir tebežūsta daug nekaltų žmonių.

„Niekaip negalima suprasti, už ką mums visa tai. Kiek skausmo ir netekčių atnešė šis karas, neįmanoma šito suvokti“, – tvirtino ji.

Prakalbus apie ateitį, Kateryna teigė, kad jos šeima visą laiką gyvena nežinioje. Sūnus labai nori namo, jam reikia aiškinti, kad tebevyksta karas.

„Grįšime ir atstatysime savo Ukrainą. Taip, bus sunku. Bet kada karas baigsis, neįmanoma pasakyti. Kai kurie ukrainiečiai kalba, kad kai išlaisvins jų teritorijas, tada važiuos namo. Bet kol mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis nepasakys, kad karas baigėsi, tol negrįšiu. Aš bijau rizikuoti visų gyvybėmis. Nekenčiu rusų, negalėčiau gyventi mūsų šalyje, kol jie ten“, – pabrėžė pašnekovė.

Tad kol kas jauna šeima mėgina integruotis į Lietuvos visuomenę. K. Trokhymchuk šeimą Kupiškyje žavi gamta. Visi dažnai mėgsta išeiti pasivaikščioti Kupos pakrantėmis, nes gyvena visai šalia upės, nuvažiuoja prie Kupiškio marių. Pakeliauja ir po Lietuvą, aplankė Vilnių, sužavėjo Anykščiai, dar norėtų nuvykti į  Kauną, Klaipėdą.

Paklausta apie gimtąjį Melitopolį, pašnekovė sakė, kad tai gerokai didesnis miestas už Kupiškį, labai gražus. Prieš karą jis buvo gerai tvarkomas.  

„Čia auga daug vyšnių, yra didžiuliai sodai. Melitopolis – tikra vyšnių sostinė, šios uogos iškeliauja į daugelių kaimyninių šalių. Pas mus vyksta gražūs vyšnių festivaliai“, – pasakojo Kateryna.