Artėja Kalėdos, gražiausios metų šventės. Jau pradedame dairytis dovanų. Kai kas peikia, kad per anksti rengiamės šioms šventėms. Manau, kad čia kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.
Dabar labiausiai visiems stinga šviesos. Taigi tegul kuo daugiau šviečiančių vakarais girliandų ir lempučių mus supa.
Prakalbusi apie dovanas, noriu papasakoti apie neseną savo patirtį. Per Vėlines susitikę giminaičiai ne tik aplankė artimųjų kapus. Visus suvienijo senas prieš penkiasdešimt metų vykusių vestuvių įrašas.
Anuomet mėgėjiška vaizdo kamera nufilmuota šventė buvo suskaitmeninta ir įrašas padovanotas jos kaltininkams, kurie šiemet šventė savo auksines vestuves.
Jie savo ruožtu tą įrašą įteikė artimiesiems ir draugams, kurie prieš penkiasdešimt metų dalyvavo jų vestuvėse. Deja, daugiau nei pusės tos šventės dalyvių nebėra tarp gyvųjų. Taigi per Vėlines pamatyti senokai nufilmuotus mirusius žmones buvo tikra dovana jų artimiesiems.
Prisiminimai liejosi iš širdies. Jautėsi, kad aplankyti ne tik kapai, kur apie gyvenusį žmogų byloja įrėžtas granite vardas ir pavardė, bet tarsi ir susitikta su juo.
Prieš šventes stengiamės apsitvarkyti namus. Kai kas ir remontu ar generaliniu apsikuopimu užsiima. Šiame kontekste irgi kyla minčių apie ypatingas dovanas.
Antai savo spintoje radau prieš daugiau nei keturiasdešimt metų man anytos nunertą vašeliu suknelę.
Vis nekyla ranka jos išmesti. Tikriausiai dar galėčiau į ją įlįsti ir dabar, bet kažkodėl šį pasimatavimą vis atidėlioju.
Gal šiemet išdrįsiu? Gal nebenoriu jos vilkėti, nes išaugau ne tik kūniškai, bet ir dvasiškai. Nė vienam žmogui nelemta atsukti laiko atgal.
Per gyvenimą keičiamės. Keičiasi ir išorinis žmogaus dvasios apvalkalas. Ta suknelė jau tapo vintažiniu drabužiu. Madinga ir šiuo metu. Gal kaip relikviją, kaip į Amžinybę iškeliavusios anytos, jų močiutės prisiminimą, šią suknelę padovanosiu kuriai nors iš dukterų. Gal nevilkės, gal įsirėmins kaip paveikslą, kol kandys nesukapojo. Gal supras ir įvertins tokią dovaną? Žinoma, tai ne žiedas, ne koljė ar kitas brangus papuošalas, kurį galima būtų perduoti iš kartos į kartą.
Kiekvienam savos relikvijos.
Spintoje dar turiu ir keletą močiutės suknelių. Jos dvelkia tų namų kvapu. Dar yra ir senas „čemodanėlis“ su močiutės skarelėmis, kurias ryšėjo kasdien ir į bažnyčią.
Kelerius metus nebuvau to „čemodanėlio“ pravėrusi. Tik kaskart į jį pasižiūriu su nostalgija ir jaučiuosi rami, tarsi visi namiškiai kartu, niekur neišvykę.
Taigi darant generalinę tvarką namuose labai sunku atsisveikinti su senais, nebenaudojamais daiktais, o kartais viską norisi mesti be atodairos, kai veja troškimas atsinaujinti.
Sunku surasti seno ir naujo balansą. Antra vertus, šios ypatingos relikvijos tarsi pačios pasirūpina savimi, užsilieka. Jų vertę suvoki tik po daugelio metų.
Tokių akimirkų kuo daugiau linkiu sau pačiai ir kitiems. Artėja dovanų sezonas.
