KELIAS LINK LAISVĖS ŽURNALISTO AKIMIS

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA
1989 metų rugpjūčio 10 dieną rajono laikraštyje „Kupiškėnų mintys“ pasirodė kas dvi savaites išeinantis Sąjūdžio skyrelis „Mums aktualu“.
Baltijos kelyje 1989 metų rugpjūčio 23 dieną dalyvavo beveik 3000 kupiškėnų. Jiems skirtas magistralės Ukmergė–Panevėžys ruožas (302–305 km) netoli Panevėžio.

****

Žurnalistas Algirdas Petrulis tebesaugo trispalvę vėliavėlę, gautą prieš trisdešimt penkerius metus Vilniuje, Vingio parke, per Sąjūdžio organizuotą mitingą rugpjūčio 23 dieną Molotovo–Ribentropo paktui paminėti.

Kuo ypatingas šis gyvenimo laikotarpis, ką teko patirti ir išgyventi, su juo apie tai ir pasikalbėjome.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Įrašyta genuose

„Kitaip ir negalėjo būti“, – sakė Algirdas, paklaustas, kaip ir kodėl įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Mamos trys broliai Šidlauskai iš Alizavos krašto žuvo rezistencinėje kovoje. Jam nuo mažens buvo suformuota priešiška sovietinei sistemai ideologija. Tėvų šeimai teko pasitraukti į Latviją, kad išvengtų tremties į Sibirą.

„Kai prasidėjo Sąjūdis, buvo dvasinis pakilimas ir džiaugsmas, kad nebebus prievartos, kad žmonių niekas niekur varu nevarys. Darbas redakcijoje visuomet skatino domėtis naujovėmis. Dažnai teko važinėti į įvairius kursus, seminarus, skirtus žurnalistams. Kolegos iš Aukštaitijos kūrybinio susivienijimo rinkdavosi į šiuos renginius Molėtų rajone prie Bebrusų ežero. Ten laisviau padiskutuodavome apie politiką ir kitus visuomeninius reiškinius.

Mintys apie laisvą Lietuvą, būtiną tų laikų sistemos pertvarką pradėtos viešiau reikšti apie 1987 metus. Mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo joms davė didelį postūmį. 1988 metais viskas įsisiūbavo mitinge Vingio parke. Čia dalyvavau, čia gavau, kaip ir kiti atėję, ne tik trispalvę vėliavėlę, bet ir lapelį su „Tautiškos giesmės“ tekstu. Buvo susirinkę tūkstančiai žmonių“, – prisiminė Algirdas.

Jam po mitingo rugsėjo viduryje teko dalyvauti žurnalistams skirtame seminare, vykusiame tuometiniuose politinio švietimo namuose Vilniuje. Lektoriai, ypač Romualdas Ozolas, buvo drąsūs ir nebijojo viešai kritikuoti tuometinės sistemos ir reikšti savo nuomonės.

R. Ozolas, pasak Algirdo, savo paskaitą įrašinėjo į diktofoną apsidrausdamas, kad kiti vėliau jo pasakytų žodžių neiškreiptų ir kitaip neinterpretuotų. Tame seminare platintas ir pirmas „Atgimimo“ numeris. R. Ozolas buvo jo redaktorius.

Algirdas sakė, kad turi gal visus „Atgimimo“ numerius. Jei Kupiškyje negaudavo šio laikraščio, važiuodavo nusipirkti į Panevėžį.

Taigi tuomet namo grįžo prisigaudęs visokių minčių iš drąsių kalbėtojų.

Žiniasklaidos pokyčiai

Rajoniniame laikraštyje „Komunizmo keliu“ irgi drąsiau pradėta kritikuoti tuometinė sistema ir iš to kylančios visokios negerovės. Pasirodė straipsniai su naujomis rubrikomis „Demokratija ir viešumas“, „Klubas. Pakalbėkime atvirai“. Vėliau atsirado ir rajono Sąjūdžio skyrelis „Mums aktualu“. Netrukus laikraštis pakeitė savo pavadinimą ir tapo „Kupiškėnų mintimis“, atsikratė partinės priklausomybės.

„Sąjūdžio naujienas dažniausiai kuravo žurnalistė Zita Staškūnienė, prisidėdavo ir žurnalistė Virginija Juškienė, gal ir kiti. Aš tada pradėjau dirbti redakcijos radijo informacijos skyriaus vedėju, vietiniam radijui rengiau informacinius pranešimus.

Dalyvavau pirmame rajone Sąjūdžio mitinge prie Pyragių ežero. Įrašiau visą jo eigą ir ištransliavau. Dėl to teko aiškintis rajono partijos komiteto pirmajam sekretoriui Stasiui Tamošiūnui. Pas jį buvau gal keturis kartus iškviestas pasiaiškinti. Pamenu, kad vyko diskusija, skirta Konstitucijos dienai, apie konstitucines teises ir laisves. Buvo pasakyta apie teisinę socialistinę valstybę, kad įstatymas galioja visiems.

Įsiterpiau, kad pas mus daug ką lemia ne įstatymas, o vyriausiojo žodis. Buvau drąsus, grįžęs iš seminaro. Partkomo žmonės tai išgirdę sujudo, ypač S. Tamošiūnas, kaip taip atvirai kalba žurnalistas laikraščio, kuris yra jų organas. Tad vėl nuėjus pas pirmąjį kompartijos sekretorių reikėjo aiškintis, kad ne jį turėjau omenyje taip kalbėdamas. Nemalonūs prisiminimai“, – teigė pašnekovas.

Į Sąjūdį visa širdimi

Kai rajone susikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, Algirdas buvo išvykęs į tą seminarą Vilniuje politinio švietimo namuose, kur platintas „Atgimimas“ ir sklandė laisvės dvasia.

Grįžęs sutiko režisierių sąjūdietį Povilą Zuloną. Šis pamatęs jo atlape įsegtą Sąjūdžio Vyčio ženklelį, paklausė, ar irgi palaiko Sąjūdžio idėją. Atsakė režisieriui, kad palaiko.

Algirdas dalyvaudavo Kupiškio bibliotekos salėje vykusiuose sąjūdiečių susirinkimuose. Pasak jo, tuo metu įsikūrė ir rajono Tremtinių klubas, atsirado įvairių komisijų. Jis buvo pasiūlytas į prekybai kontroliuoti komisiją.

„Tai komisijai priklausė trys žmonės. Be manęs, dar buvo a. a. Rimantas Katkevičius, priklausęs Laisvės lygai. Jis buvo Antano Terlecko žmogus. Trečio šios komisijos nario nebepamenu. Deja, didelių darbų šiai komisijai nepavyko nuveikti“, – teigė Algirdas.

Kai 1989 metų pavasarį vyko pirmi demokratiški rinkimai į TSRS liaudies deputatus, jis įrašė ir per radiją transliavo Sąjūdžio organizuotą agitacinį mitingą iš Kupiškio turgaus aikštės.

Čia dalyvavo sąjūdiečiai Alvydas Medalinskas ir Jonas Gelažius. Jie agitavo už Sąjūdžio kandidatus Marcelijų Martinaitį ir Vitą Tomkų. Partkome dėl to vėl buvo sujudimas. Kalbėta, kad jei nelaimės partijos iškelti kandidatai, bus kaltas A. Petrulis, kad savo agitacija pakenkė tiems kandidatams.

„Tokias kalbas man buvo malonu girdėti. Sąjūdžio pradžioje jau buvo laisvesnė tvarka, galėjau pats pasirinkti, ką transliuoti, ką per radiją pakalbinti. Pašto viršininko pavaduotojas Alfonsas Gelažius pritarė šioms permainoms ir netrukdė radijo transliacijoms“, – prisiminė pašnekovas.

Paskatos ir kita veikla

Kai Algirdas pradėjo dalyvauti Sąjūdžio veikloje, moralinis paskatinimas buvo tai, kad jo svainiai, žmonos Danutės broliai Kunigėliai, kilę iš Utenos, ir jos sesers vyras Vytautas Klimas, dirbęs Energetikos ministerijoje, šią jo veiklą palaikė. Ta ministerija buvo viena pirmųjų, kur įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė, pirmiausia pasirodė laikraštis „Sąjūdžio žinios“.

Alvydas Kunigėlis dirbo Puslaidininkių fizikos institute Vilniuje. Sąjūdžio mitinguose jis savanoriškai palaikydavo tvarką, buvo žaliaraištis.

Sąjūdžio dvasiai buvo artimas ir Vidmantas Kunigėlis, dirbęs Utenos trikotažo fabriko profsąjungos pirmininku.

Algirdas su kitais kupiškėnais stovėjo ir Baltijos kelyje ir dar kartą visa širdimi išgyveno malonias Atgimimo akimirkas. Dalyvauta jo ir kituose Sąjūdžio mitinguose, visokiose akcijose, savanoriauta renkant parašus, kad Molotovo ir Ribentropo pakto slaptieji protokolai būtų pripažinti negaliojančiais, kad sovietų armija būtų išvesta iš Lietuvos.

Algirdas prisiminė, kad Kupiškyje Sąjūdžio būstinė buvo keliose patalpose. Atgimimo laikotarpiu ji turėjo kambarėlį buvusių pionierių namų, kur dabar gyvena klebonas, sodybos ūkiniame pastatėlyje. Iš ten buvo persikėlusi į buvusio partkomo pastatą centrinėje miesto aikštėje. Ten sąjūdiečiams skirtas buvusio partijos antrojo sekretoriaus kabinetas trečiame aukšte. Kunigas Kazimieras Baronas tas patalpas pašventino. Galiausiai Sąjūdžio būstinė įkurdinta neįgaliųjų draugijos pastate prie Kupos.

Pasak Algirdo, kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, buvo 1993 metais įkurta Tėvynės sąjunga. Paties Sąjūdžio veikla blėso. Toje veikloje jis dar dalyvavo iki 2008 metų. Bendraminčiai rinkdavosi pas Algimantą Seibutį, kuris buvo paskutinis rajono Sąjūdžio grupės vadovas.

„Tėvynės sąjungos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Tautininkų partijos ir kitų dešinės pakraipos partijų atstovai, susirinkę 2008 metų balandžio 22 dieną į posėdį, nusprendė, kad Sąjūdžio tikslai pasiekti ir jo veiklą reikia oficialiai nutraukti“, – pasakojo Algirdas.

Eina pažangos keliu

Jis apgailestavo, kad jo tėvai ir jų kartos žmonės išmirė, nebesulaukė Atgimimo, laisvos Lietuvos. Daug jų pokario metais svajojo, kad Amerika supras padariusi klaidą, kad per Antrąjį pasaulinį karą rėmė Sovietų Sąjungą, ir vėl bus laisva Lietuva. Tokią viltį jie buvo išsaugoję iki pat savo gyvenimo pabaigos.

„Žinoma, naujas virsmas ekonomiškai buvo skausmingas. Pavyzdžiui, per penkiasdešimt metų kolūkiai, ypač tie, kuriuose gerai tvarkytasi, buvo prasigyvenę. Kai viskas vėl apvirto aukštyn kojomis, kai kurie žmonės sako, jog anksčiau geriau gyveno. Aš taip nemanau. Didelis laimėjimas, kad atgavome laisvę. Juk anksčiau negalėjome be suvaržymų keliauti po pasaulį, kolūkiečiai negalėjo turėti daugiau žemės, tik 60 arų, drausta ir gyvulių daugiau laikyti, buvo ir kitokių suvaržymų.

Lietuva eina pažangos keliu, ypač tada, kai įstojo į NATO, į Europos Sąjungą ir kitas tarptautines organizacijas. Gauna dideles subsidijas. Viskas akyse pasikeitė ir keičiasi“, – išsakė savo nuomonę Algirdas.