UKRAINIETEI SVITLANAI ŽVEJYBA – POILSIS IR AZARTAS

Žvejojanti moteris nėra jokia naujiena, nors vyrus gerokai dažniau pamatysi su meškere rankose. Visą vasarą prie marių ar Pyragių ežero buvo galima sutikti aistringą žveję Svitlaną Ostafichuk iš Ukrainos. Moteris žvejoja nuo vaikystės. Visa ji prabėgo prie Pietinio Bugo upės, o žvejyba užkrėtė broliai. Ukrainietei tai – ramybė, buvimas gamtoje, o kai gerai kimba, ir didelis azartas.

Jurga BANIONIENĖ

Su meškere – ir Kupiškyje

Su Svitlana susipažinome, kai teko bendrauti su jos dukra Nadiia, kuri bėgdama nuo karo gimtojoje šalyje kartu su sūnumis Kostia ir Bogdanu rado prieglobstį Kupiškyje. Vėliau pas Nadiią atvažiavo ir Svitlana.

„Čia anūkams buvau labai reikalinga. Ir dukra nuolat ragino atvažiuoti. Galvojau, kad dviem savaitėms, niekada nemaniau, kad reikės tiek ilgai likti, štai jau devyni mėnesiai“, – kalbėjo S. Ostafichuk.

Daugiausia laiko moteris praleidžia su anūkais, pasitinka grįžtančius iš mokyklos, padeda ruošti pamokas, o kai tik turi laisvą minutę, ima į rankas meškerę ir traukia prie marių. Kaime augusiai Svitlanai bute be veiklos sunku išbūti, tad džiaugiasi turėdama mėgstamą užsiėmimą.

Žvejojančią pamaryje Svitlaną teko sutikti ne kartą. Tai vieną, tai su anūkais. Kaip susidomėjo žvejyba, kuo šis dar vyrišku laikomas užsiėmimas ją žavi, rūpėjo sužinoti plačiau. Pasikalbėti susitikome ne kur kitur, bet prie marių, mėgstamoje Svitlanos vietoje. Rugsėjo pabaigoje dangumi saulė ritinėjosi, jokio vėjelio, tad ir kibimas prastas. O pokalbiui – kaip tik.

Žvejybos pradžiamokslis – iš brolių

„Vakar buvo vėjas, bangos, turbūt apie 15 žuvų pagavau. O šiandien labai gražu, bet nekimba. Aš nuo vaikystės žvejoju. Užaugau prie Pietinio Bugo upės, Mykolajivo srityje, Pervomaisko rajone, Migejos kaime. Jis nemažas, kaip Kupiškis, yra technikumas, ligoninė.

Turiu penkis brolius, keturi jų – vyresni. Jie ir išmokė žvejoti. Visas gyvenimas bėgo prie upės. Duodavo man visai paprastą meškerę ir žvejodavau.

Turbūt tada buvau pirmoje ar antroje klasėje. Vaikystėje labai patikdavo žvejoti ir rankomis. Pavasarį, kai Pietinis Bugas patvindavo, o paskui grįždavo į savo vagą, būdavo pakrantėse daug visai nemažų žuvų. Mes su drauge Julia jas rankomis ir gaudydavome. Jei mažesnės, paleisdavome atgal į upę, o jei didesnės – nešdavome namo. Su džiaugsmu tai darydavau, nes žinodavau, kad mama pagirs.

Daugiausia pas mus kimba lydekos ir šamai. Mama dažnai iš mano sugauto laimikio kažką pagamindavo, kepdavo žuvį, labai skaniai ruošdavo ją su pomidorų padažu. Ji buvo virėja. Man irgi patinka gaminti, ir dukrai Nadiiai.

Mūsų šeimoje buvome devyniese, dar turiu tris seseris, aš – šeštas vaikas. Prie upės nuolatos būdama pati ir plaukti gerai išmokau. Broliai, žinoma, prižiūrėdavo, bet kaip plaukti, neaiškino. Vyresnysis anūkas Kostia, devynerių metų, jau pats Pyragių ežerą perplaukia. Žinoma, aš šalia plaukiu. Sakiau, jei pavargsi, man už peties pasilaikysi, ir jam pavyksta. Namuose, Ukrainoje, jį išmokiau. Bogdanas prasčiau plaukia, be to, labai bijo šalto vandens, pas mus jis gerokai šiltesnis“, – pasakojo S. Ostafichuk.

Kas žavi

Kai ištekėjo, gimė vaikai, jais reikėjo rūpintis ir dirbti, tad kurį laiką moteris buvo pamiršusi žvejybą. O ir gyveno kitame rajone, arti nebuvo upės. Kai su šeima grįžo gyventi į gimtąjį kaimą, vėl paėmė meškerę į rankas.

„Ten buvo ir privatus ežeras, vyras prie jo prekiaudavo žvejybos bilietais, atveždavau jam valgyti, tai ir pati pažvejodavau“, – prisiminė pašnekovė.
Po patirto insulto sušlubavus sveikatai, žvejybai Svitlana skirdavo visą savo laisvą laiką. Nedidelį ūkį apeidavo – ir žvejoti. Tiek ryte, tiek vakare. Vaikai jubiliejaus proga nupirko pripučiamą valtį, galėdavo plaukti žvejoti upėje.

Ukrainietė sakė, kad žvejyba žavi dėl dviejų dalykų – ramaus pabuvimo gamtoje ir azarto, kurį gali patirti, kai gerai kimba. Žvejoti ji išmokė ir abu anūkus. Mažajam Bogdanui tai labiau patinka, o vyresnėlis Kostia turi ir kitokios veiklos, bet kartais prisijungia prie močiutės.

Paklausta apie didžiausią savo žvejybos laimikį, Svitlana dideliu negalėjo pasidžiaugti.

„Pas mus upė nerami, iki karo kaimas buvo beveik kurortinis, atvažiuodavo daugybė ekstremalių žmonių plaukioti valtimis. Ten, kur vanduo sraunus, gerai kimba lydekos, o šamams patinka ramesnės vietos, reikia rasti duobes, kur jų yra, aš kelias žinau. Gal apie pusantro kilogramo sveriantį esu pagavusi, vyrai gaudo gerokai didesnes žuvis, net neria į vandenį, kad sugautų“, – pasakojo ukrainietė.

Žvejojant Kupiškio mariose Svitlanai buvo užkibęs lynas, tokios žuvies iki tol nebuvo mačiusi.

Labiausiai jai patinka meškerioti prie marių, netoli pontoninio tilto ar Uošvės Liežuvio saloje. Pažįsta ir kelis čia ateinančius žvejus, pabendrauja tarpusavyje. Vasarą dažnai nueidavo ir prie Pyragių ežero, bet čia prasčiau kimba.

Paklausta, ar dažnai namiškius lepina žuvies patiekalais, pašnekovė pasidžiaugė, kad gamina, pilnas šaldiklis prišaldytos žuvies, ją ir marinuoja.
Svitlanai Kupiškis patinka. Bet namo vis tiek labai nori sugrįžti. Ten likęs vyras, du sūnūs.

„Mūsų kaime šiandien ramu, apšaudymai nevyksta, bet Mykolajivą labai naikina, miestas gražus, didelis, tačiau dabar smarkiai subombarduotas. Nuolatos klausau naujienų. Manau, kad karas greitai baigsis, tikiuosi, kai žiema praeis, ateis pavasaris, tada. Vyro labai pasiilgau, mes kartu 35 metai, kai neseniai skambinau, verkė, sakė – atvažiuok“, – kalbėjo S. Ostafichuk.

Pašnekovei žvejyba yra didžiausia aistra. Anksčiau mėgdavo skaityti knygas, ypač istorines, dabar dėl regos problemų negali to daryti. Būdama vaikas dažniau skaitydavo fantastinę literatūrą.

„Mėgstu ir istorinius filmus, taip pat kovinius, dabar, deja, tikras kovas tenka stebėti“, – apgailestavo Svitlana.