Kraštietė, iš Salamiesčio kilusi Salvija Kručienė, yra dviejų vaikų mama. Sostinėje su šeima gyvenanti moteris pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmė gimus dukrai Liepai, o kai į pasaulį atėjo ir sūnus Oskaras, tapo šeimos metraštininke.
Salvija juokiasi, kad visose nuotraukose – vaikai su tėčiu, jos beveik nėra, nes stovi už fotoobjektyvo. Paskatinta vyro Edgaro, sesių, ji netrukus ėmė fotografuoti vis daugiau. Apie šį motinystės pasufleruotą naują pomėgį, vaikų auklėjimą, kitokią veiklą su Salvija ir pasikalbėjome.
Jurga BANIONIENĖ
Salvija, papasakokite, kada pradėjote fotografuoti?
Visą laiką, nuo pat vaikystės, patikdavo žiūrėti senus nuotraukų albumus su nespalvotomis fotografijomis. Kai susilaukiau dukros, parsivežiau jauniausios sesės fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti Liepą, vyrą. Visai patiko, bet paskui fotografiją užmečiau. Gimus sūnui vėl ėmiau fotografuoti, gaudyti emocijas.
Pastebiu, kad man patinka tai, kas nesuvaidinta, natūralu, ne tai, kai žmogus tiesiog pastatytas turi kažkur žiūrėti ar šypsotis. Visi mes esame labai įvairūs, kiekvienas turime savyje ir tamsos, ir gylio, ir valiūkiško juoko. Tad tą žmogaus tikrumą, nuogumą labiausiai ir norisi fiksuoti. Vyras, draugė paskatindavo fotografuoti, sakė, kad turiu kitokį žvilgsnį. Tada pabandžiau fotografuoti seseris, drauges, kitus žmones. Po truputį išdrįsau.
Mane labiausiai žavi tai, kad parodžius nuotraukas, žmogus nustemba ir apsidžiaugia. Bet aš jį būtent tokį ir matau – gražų, natūralų. Nuotraukas redaguoju labai minimaliai, tik šešėlius ar spalvas. Anksčiau galvodavau, kad norint fotografuoti pirmiausia reikia baigti specialius mokslus, kursus, tada įsigyti gerą fotoaparatą. Bet vyras pasakė, kad svarbiausia jau turiu, kitokį matymą, o nauji fotoaparatai, kursai, viskas eis vėliau, su praktika ir laiku. Kol kas fotografijos nesimokau, dabar fotografuoju taip, kaip man gražu, be taisyklių ar nubrėžtų rėmų.
Kaip gimsta fotosesijų idėjos?
Savaime. Pamatai ypatingą vietą ir įsivaizduoji, kokios stilistikos bus nuotraukos. Arba matai žmogų ir galvoji, kas jam galėtų tikti. Didžiulį malonumą teikia pačios fotosesijos kūrybinis procesas su žmogumi prieš objektyvą.
Labiausiai traukia gamtos tema, žmogaus fiksavimas natūralioje aplinkoje. Taip pat mėgstu įvairius dvarus, senas vietas, tai gali būti apleistas, apgriuvęs pastatas, kolonos ir pan.
Žaviuosi nespalvota fotografija. Kadangi patinka gaudyti žmonių emocijas, būtent ši fotografija padeda lengviau jas pajausti. Spalvotoje akys dažniau krypsta į spalvas, jų suderinamumą ir pan. Tai netgi šiek tiek išblaško.
„Facebook“ esate sukūrusi savo puslapį „BasaNuoga Fotografija“. Čia ir galima pamatyti visus darbus, tiesa?
Puslapio pavadinimas man daug reiškia. Basa – pirmos mergautinės pavardės ir vardo raidės. Pirmą pavadinimą ,,BasaFlame“ sugalvojo vyras mano prieš tai kurtoms žvakėms. Dabartinis labai greitai šovė į galvą, nes fotografijoje žmones noriu perteikti natūralius, su gyvomis, nuogomis emocijomis, be kaukių. Basumas – įsižeminimas, gamtos ir žmogaus ryšys, nuogumas siejasi su manimi, mano gyvenimo filosofija, žmonių matymu per fotografiją.
Ar turite ateities norų, planų, susijusių su fotografija? Gal mąstote apie autorinę parodą ar nuosavą fotostudiją?
Išdrįsau pasiūlyti ir fotosesijas už simbolinę kainą. Ne iš finansinių paskatų tai darau, pati matau, kad fotografavimo procesas man labai patinka. Galiu naktimis nemiegoti, nuotraukas minimaliai redaguoti, atrinkinėti, o anksti ryte išsiųsti žmogui. Pradedu galvoti, kad būtų smagu turėti ir savo studiją Vilniuje, dairiausi, kokios nuomos kainos, kokie interjerai.
Plačiau skaitykite rugsėjo 2 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo