Ispanijoje, pajūrio miestelyje Kasteljon de la Plana netoli Valensijos, iš Skapiškio kilusi Žydra Tubelytė gyvena šeštus metus. Atsitiktinumas, o gal likimas lėmė, kad ispanų kultūra susižavėjusi kraštietė atsidūrė būtent čia.
Informacinių technologijų specialistė sakė niekada nemaniusi, kad emigruos iš Lietuvos, bet šiandien jaučia būnanti ten, kur ir turi būti. Ją žavi ne tik ispaniškas klimatas, maistas, bet ir pietiečių gyvenimo būdas, jų atvirumas.
Jurga BANIONIENĖ
Žydra, papasakokite, kodėl įsikūrėte Ispanijoje?
Ispanija, jos kultūra visada traukė. Lietuvoje man nuolat būdavo šalta, o šeima vis juokdavosi, kad aš ne ten gimusi. Pirmas sąsajas su Ispanija atradau pradėjusi šokti flamenką.
Tada gyvenau Vilniuje, vasarą vyko Šv. Kristoforo festivalis, su drauge vaikščiojau po miestą ir pamačiau šokančius ispanus. Flamenkas mane užbūrė, susiradau mokyklą ir pradėjau mokytis šio šokio. Keletą metų tai dariau savo malonumui, su grupe teko dalyvauti keliuose konkursuose. Tai buvo hobis, nes šokti visada patiko. Kažkuriuo momentu nusprendžiau, kad noriu išmokti ir ispanų kalbą.
Pradėjau nuo programėlės, paskui užsirašiau į kursus. Tada nebuvo jokių minčių, kad važiuosiu į Ispaniją, tiesiog patiko kalba. Bet prieš penkerius metus darbo reikalais nuvykau į šią šalį. Įmonė, kurioje dirbau, turėjo Ispanijoje franšizinę įmonę, tuo metu buvau po skyrybų, pavargusi, norėjau pailsėti, pakeisti aplinką. Dirbau nuotoliniu būdu, tad galėjau tai padaryti.
Gyvenimas taip sudėliojo, kad sutikau savo meilę, kuri ir motyvavo čia persikelti. Mano partneris Hektoras yra ispanas, abu esame iš tos pačios srities, sukamės informacinių technologijų versle, aš vadovauju įvairiems projektams, o jis užsiima programavimu.
Taigi, meilės istorija yra pagrindinė priežastis, kodėl esu čia. Viskas natūraliai susisiejo. Dabar gerai jaučiuosi, atradau vietą, kur man komfortiška pagal pomėgius, yra tai, kas man patinka, šiluma, maistas ir pan.
Ar greitai pritapote šioje šalyje?
Ispanija buvo mano pirma šalis, į kurią išvažiavau po Vilniuje praleistų 20 metų. Buvo dalykų, kurių nesitikėjau, adaptacija kitoje šalyje gana ilga. Priprasti prie kitokio ritmo, darbo, poilsio režimo buvo nelengva. Pavyzdžiui, čia labai griežtas pusryčių, pietų, vakarienės laikas. Jei tuo metu nepavalgysi, visi restoranai užsidaro ir negausi maisto, ne taip, kaip Lietuvoje, kai bet kada gali jo užsisakyti.
Man patinka ispanų maistas, valgau mėsą, bet labiau esu jūros produktų gerbėja, čia jų daug, tad viskas tinka. Žinoma, reikėjo priprasti prie to, kaip gaminti, pradžioje gerai nekalbėjau ispaniškai, nesupratau, kaip kas vadinasi, kokį produktą pirkti.
Kitas išbandymas – temperatūros skirtumas. Vasarą čia labai karšta. Mūsų vasaros diena prasideda taip: atsikėlę uždarome visas žaliuzes ir sėdime namie, kol saulė pasisuka, be oro kondicionieriaus būti neįmanoma.
Kadangi čia pajūrio miestelis, drėgmė didelė, apie 80 proc., karščio apie 30 laipsnių, sunku išbūti. Tik į vakarą, kai saulė ne tokia aktyvi, gali išlįsti į lauką. Atrodo, saulės turi daug, ji tave džiugina kiekvieną dieną, bet vasarą tai vargina. Lietuvoje karštis sausas ir jį lengviau ištverti. Be to, naktys atvėsta, gali išvėdinti namus, o Ispanijoje naktį panašiai taip pat kaip ir dieną.
Bet jau pripratau, pirmi metai buvo sunkesni, nes atsikėliau į Ispaniją liepą, buvo pats didžiausias karštis, teko išmokti tokiomis sąlygomis gyventi, dirbti, priprasti, kad negali išeiti į lauką.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 12 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
