Skapiškėnai kreipdamiesi į Aldoną Raišienę dažnai pavadina mokytoja, nors ji seniai mokykloje nebedirba. Šiuo kreipiniu nereikėtų stebėtis, nes miestelyje gyvena daug buvusių mokinių.
Šiandien Aldona su aplinkiniais dažniau bendrauja per pačios tapytus, siuvinėtus paveikslus ir eilėraščius. Sako, kad jai gyvenimas įdomus, kūrybai įkvėpimo suranda gamtoje visais metų laikais.
Neseniai moteris atšventė 90-ąją gimtadienį ir žavi ją pažįstančius žmones savo jaunatviškumu. Ar jos pasas nemeluoja?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kur pradžių pradžia
Su Aldona pokalbis buvo labai įdomus. Pagal jos scenarijų, vyko dviejuose skirtinguose kambariuose.
Pirmiausia pasikalbėjome senojoje namo dalyje, kambariuke, kuris buvo jos pati gyvenimo pradžia, kur 1933 metų birželio 10 dieną gimė. Aldona juokėsi paklausta, ar jos pasas nemeluoja.
Patikino, kad būtent tokie duomenys ten įrašyti. Anuomet kaimo moterys dažniausiai gimdydavo savo namuose. Jai į pasaulį padėjo ateiti ir miestelio gydytojas Jurgelionis.
Aldona ir eilėraštį, skirtą gimtinei, padeklamavo: „Čia mano gimtinė, / Čia mano namai, / Čia mano berželiai, / Čia mano klevai. / Ir ežeras mano, / Paskendęs rūkuos, / Ir varpas, nugrimzdęs giliai ežere (…) / Čia mano gimtinė, / Čia aš sava.“
„Esu gryna skapiškietė. Iš šio krašto ir mano abu tėveliai. Čia tėvelio Bronislovo Baltrūno statytame name gimiau, užaugau ir tebegyvenu. Tik trumpam, kai vyko namo remontas, laikinai teko gyventi Skapiškio girininkijos name.
Mat mano vyras Petras (mirė prieš devynerius metus) buvo girininkas. Vėliau vėl čia sugrįžome“, – sakė pašnekovė.
Autorės nuotrauka
Ji papasakojo, kad jos tėvas buvo geras medžio meistras, statydavo namus, darydavo baldus. Namo verandoje tebestovi jo daryta komoda, o daržinėje – drabužių spinta. Po karo atėjo nepatvarių, masinės gamybos fanerinių, o ne medžio masyvo baldų mada. Tai ir tėvas jų nebegamindavo.
Mama buvo gera siuvėja. Aldona iš jos šio amato irgi išmoko. Sakė, kad kitos siuvėjos jai yra pasiuvusios tik vieną suknelę ir vieną kostiumėlį. Visą gyvenimą sau drabužius, kokių norėjo, siuvosi pati.
Jai visam gyvenimui įstrigo mamos siūtos su visokiais raukiniais, gražiai krentančios užuolaidos. Kai neturėjo atliekamo audinio, tai ji užuolaidas gražiai iškarpydavo iš popieriaus. Matyt, iš tėvų bus paveldėjusi tuos meninius gabumus, ypač polinkį į dailę.
Aldonos tėvai susilaukė trijų vaikų. Vyriausias sūnus Zigmas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą prie Liepojos. Jo net kapo artimiesiems nepavyko surasti. Kitas brolis Stasiukas mirė gal penkerių metų dar prieš jai gimstant. Taigi ji liko vienintele šeimos atžala.
„Per karą mūsų namas ir dar vienas kitoje gatvės pusėje liko nesudegę. Buvo apgadintas tik stogas ir išmušti langų stiklai. Turėti savo pastogę buvo didelė laimė. Per karą, pokario metais šeimai padėjo išgyventi tėvų amatai ir laikoma karvutė. Džiaugiausi, kad spėjau buvusiame vienuolyne už bažnyčios baigti pradinę, kad mokslo metų nepertraukė aršūs mūšiai. Jie prasidėjo tik 1944 metų vasarą“, – pasakojo pašnekovė.
Kiti mokslai ir pirma darbovietė
Vėliau ji Skapiškyje baigė progimnaziją. Labai liūdėjo, kai bendraamžiai išvažiavo siekti brandos atestato į Kupiškio ar Pandėlio vidurinę mokyklą. Tėvai neturėjo lėšų samdyti jai buto, nors šeima pusbadžiu ir negyveno. Po dvejų metų tėvas dukrai parūpino butą pas geležinkelio stoties viršininką Pandėlyje, nes tuo metu jau dirbo prie geležinkelio.
„Labai ten patiko mokytis. Buvo geri mokytojai. Gavau gerus žinių pagrindus. Buvau barbė devyndarbė. Mokykloje šokau, dainavau, sportavau, buvau klasės seniūno pavaduotoja. Viską norėjau aprėpti. Sportininkės karjera baigėsi, kai Šiauliuose moksleivių spartakiadoje mesdama diską patempiau kojos raiščius. Ta trauma dabar man atsiliepia ir trukdo vaikščioti“, – pasakojo Aldona.
Dėl lėšų stygiaus ji po vidurinės mokyklos neišvažiavo niekur toliau studijuoti. Sugrįžo pas tėvus. Likimas patvarkė taip, kad vėliau vis dėlto tapo mokytoja, bet šis kelias buvo ilgesnis ir sunkesnis.
Plačiau skaitykite liepos 25 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
