SU ZGADU VISI PAREISMA

Kristina VALYTĖ

Žola žėlia ne dėnom, o valundom. Par nedėlių bant kartas raikia pjautėn.

Kur do grytalas viena no kitos toliau, tai kėp babuvį, o pas mum kė kaimi gryčia prė gryčios, tai jėgu kaimynas nubirbia su žoliapjovi, ir tujei birbk, neatsilik, bo labai nezgrabniai atrodžia.

Toki kėp ir konkurėncija, baveik kad linktynių ainam.

Seniau niekas šitėp nėžaida ir su žoliapjovam neloksta.

Visi gyvulių laikydavo, tai ir kiemi, ir už kūtas, ir pasodaj kožnas lopinėlis būdavo nuganytas, visos pokelas ir pagrioviai.
Ar ti korva, ar ti ožka būdavo pririšta, o avalas tai gražiausiai nugriauždavo.

Matau laikraščio skelbimos vis, kad ožį dovanoja.

Buvau susgundžius, ale kaiminka suniekino, kų ti bliaus po lungu no pusas pinkių, nė pieno, nė masos iš tokio – nieko.
Toks ir pasokymas yr, kad nauda kėp iš ožio.

Suprosk, užtat dykai ir dalina visi, kad niekam tikįs.

Atomanu vis bobutas kalbų apė tokių vienišų moterytį, kur laikė ožį.

Su tu pačiu papaiku aidavo pas jį liuobtųs, su tu pačiu autobusu Kupiškin važiuodavo.

Visi žmonas iš patyliukų juokdavos, kad ožiu smirdadavo, bat niekas akys nepasakydavo.

Kas atomana tų ožį, tai ir dabar atsidūsta – jėjam, jėjam, iš tvorto pavoserį kėp išvasdavo, tai nepasakysi, koksai ti gyvulys ir kur jisai laikytas.
Visi gailajo nabogo, bat nieko negalajo padarytėn, bo tais čėsais nebuvo primislyta gyvūnų teisių.

Dabar jau vis soko ir soko par žinias, kad toj preis toksai čėsas, kad nebamožnas nė karvių rištėn, nė šunio prė linciūgo.

O jėgu tokį doiktų pamatis, baudų das, arba jėgu jau labai blogai, tai gyvūnų kompiskos.

Va kėp laikai pasikeita, suauropėjom.

Tiktai kotinas prėš saulį drybso sau spakainas – jom visadu buvo gėra gyvintėn.

Anųdėn juokės kaimi vyrai susėdį, kėp laikai pasikeita: dabar kotį koju paspirsi, tai padarysi didėsnį nuskaltimų negu žmonai kad būtum užušėrįs.

Nevolnia skriaust nė to, nė ano – su zgadu visi gražiuojo unt šitos žėmas pareisma.