DROPANŲ LIGA

Kristina VALYTĖ

Jėgu kadu važiuosta par mūsų kaimų ir prė buvusiai krautuvai iš tolo pamatysta kupetį liaudės, tai žinokitat, kad tųdėn atovežė labdarinių ryzų.

Nugi, žinot gi, tų, kur užsėniečiai išmata, o mas kėp gėrų doiktų nuparkam.

Kėp kokios vornos supuolį kad jėma, kad čiumpa iš prėkabalas, ir dui rūšiuotėn – tai mata unt žėmas, rokuok, netinka, tai sau po požasčiu kišas, būktai atsidada.

Kožnas ryzėlis iščiupinatas, revizija padaryta. Katrai įsiraikė vėnos dropanos, pakilojo, prė sau pasimeruotėn tik prisidėjo, tai kapt iš runkų kita, kėp ir kad jynai būt nuoga, o čia paskutinis pasaulio ryzas būt.

To griebt, ano neduotėn. Abidvi tėp suspyksta, kad nėt špygom susbodo. Iš runkų plašia ne kad raikia, ale iš gobšybas, kad tik kitom nebūt.

Du maišu prisikišė, kad nebaužsiriša.

Žiūriu ir dyvijos. Mon neiškada, bat kur tu šitiek dėsi, moteryt, gol košį virsi? Kad kartų par pusį matų, do kėp ir supruntamas doiktas, bat kė kartų par nedėlių, tai misliu, kad tom žmogum ryzų liga.

Vėnom žmogėliui, tokiom Untonui iš mūsų kaimo, vienųkart buvo labai nusisėkį.

Pirko už pinkis aurus papaikų kūtan, tai kešėnaj rodo kėturiasdėšims ar kiek ti svarų. Skaityk, ne tik kad kurtkė atsipirko, do ir išlošė.

Tai gol matus po to nutikimo, kadu tik baatovaža padavatų, visi, tikus ar netikus dropana, pirmiausia kešenas kratydavo, ale niekam nebapasisekė rostėn pinigų, tik popėrgalių visokių ir gol do paišėlį kokį.

Kadu išrūšiuoja akvotnykai prėkabytį, gaunu ir ošei preit paskapstytėn. Nors visa, kas gerėsnio, išlasta, ale do kai kų možna rostėn.

Kažkadu susviliojau tokiu skaisčiu, kėp ir geltonu bliuskyti, misliau, ne tėp bus koršta su šviesiu.

Iškart tik apsivilkus vabolalių mažų spiečius man apitūpa, tėp išeina, kad kažkėp ti jos to spalva traukia.

O par pietus pomidorų didelį kundau, šmyrkšt sultim apsitėškiau ir kur tu baišeisi su madolium, mėsk mazgotėn.

Gol geriausia apsivilktėn klėtkuotai, ar kėp tumsiau, mažiau klopato.

Padėvėti kadu skirstos, pusaj vėnuolikos lapkė (krautuva unt rotų) atrūksta. Tau visa ko ti bus atovažta, tik turėk parkamų – ir donytas, ir kilbosos, ir alaus.

Tų čėsų ir banomis kudlius šunėlis jaučia puikiai, prisistoto punktaliai, kėp laikrodėlis.

Žino, kad lapkinykas jom kaulalių (iš mėtrikų išėjusių, kur žmonas nebaišparka) atados. Pareini kėman su tašėlam ir girdi, kad sotus unt sankryžos atsistojįs kaukia (gol iš loimas?).

Uždovįs tonų ir kitus šunis užuvada, tė visokiais balsaliais jom pritaria.