Laukiant liepą Vilniuje NATO viršūnių susitikimo, kurio pagrindinis darbotvarkės dėmesys bus skirtas aljanso kolektyvinės gynybos ir atgrasymo stiprinimui, paramos Ukrainai didinimui, vis pasigirsta nuomonių ir svarstymų, kad galbūt jo metu Ukraina turės aiškesnių ženklų dėl jos stojimo į šį aljansą. Tačiau šis konkretus klausimas neįtrauktas į darbotvarkę. Aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad kol vyksta karas, Ukraina negalės stoti į NATO. Sąjungininkai aptars investavimo į gynybą prioritetus ir poreikius.
Ukraina taip pat siekia tapti Europos Sąjungos (ES) lygiateise nare. Greitai metai, kaip jai suteiktas ES kandidatės statusas.
European Policy Centre ekspertės Amanda Paul ir Svitalan Taran rašo apie šiuos Ukrainos siekius. Kas vyks toliau, priklauso tiek nuo to, kaip Kyjivui pavyks įgyvendinti iškeltus kriterijus, tiek nuo ES politinės valios ir pasirengimo tapti tikra geopolitine ir strategine žaidėja.
Nors kai kurios ES narės yra skeptiškos dėl tolimesnės plėtros, ES privalo, anot eksperčių, žvelgti į didesnį paveikslą. Europos saugumo ateitis priklauso nuo Rytų kaimynystės šalių, o taip pat ir Vakarų Balkanų integracijos.
„Šiandien 87 proc. ukrainiečių remia prisijungimą prie klubo. Tačiau iki 2022 metų ES durys de facto buvo užrakintos. Skirtumai tarp ES šalių dėl Ukrainos narystės ir apskritai dėl plėtros politikos kartu su nerimu dėl Rusijos reakcijos paliko Ukrainą su tuo, kad jos narystės siekis vargiai buvo pripažintas, nekalbant apie tapimą kandidate.
Ukraina turėjo tenkintis įgyvendindama Asociacijos susitarimą ir Išsamų nei visaapimantį laisvos prekybos erdvės sutartį“, – rašo ekspertė pabrėždama, kad didelio masto Rusijos invazija viską pakeitė.
Ekspertės pažymi, kad patikima plėtros politika yra būtinybė ES, nes tai būtų strateginė investicija į Europos saugumą ir gerovę. Plėtra buvo vienas iš sėkmingų ES instrumentų, bet dabartinė plėtros politika yra nepakankama. Reikalinga ir kitokia tapimo nare metodologija. Visų pirma ir Ukrainai, ir kitoms šalims kandidatėms reikalingos aiškios kelio gairės ir laiko juosta.
Ekspertės taip pat ragina kalbėti apie palaipsnę integraciją. Rekomenduojama derybų skyrius atidaryti ir uždaryti ne vienbalsiškumo, o kvalifikuotos balsų daugumos principu. Vienbalsiškumas neveikia, nes esą leidžia kai kurioms valstybėms blokuoti derybų procesą.
Tiesa, pabrėžia ekspertės, Europos Komisija neturi daryti jokių išimčių dėl narystei keliamų reikalavimų, nes narystės procesas yra grindžiamas nuopelnais, o ne išimtimis.
„Jei ES nori būti geopolitine veikėja, kokia ir siekia tapti, ji turi veikti drąsiai ir tvirtai. Ukrainos klausimas čia yra esminis“, – teigia ekspertės.
Jos sako, kad nesėkmingas Ukrainos narystės klausimo sprendimas pakirstų ES įvaizdį ir patikimumą pačioje Ukrainoje, o taip pat suduotų smūgį Europos saugumui. Kiltų rizika ir padariniais Vakarų Balkanuose, kur išaugtų paskatos Rusijos ir kitų trečiųjų šalių kišimuisi. ES privalo pademonstruoti savo geopolitinį sumanumą ir amžiams užbaigti pilkųjų zonų politiką Europoje.
Council on Foreign Relations ekspertė Liana Fix argumentuoja, kad Vakarams būtina apsibrėžti, ką gi reiškia pergalė Ukrainoje. Jei Irako kare Jungtinės Amerikos Valstijos pergalę deklaravo per anksti, tai dabar, anot jos, pavojus kitoks – apskritai neapsibrėžti, kas gi būtų laikoma pergale.
Ar pergalę reikštų visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, išlaisvinimas karine jėga? Ar tai būtų Rusijos nustūmimas atgal iki ribos, egzistavusios prieš vasario 24-osios invaziją? Ar tai būtų parama dar vienam Ukrainos kontrpuolimui, po kurio sektų paliaubos ir derybos?
Dauguma Vakarų lyderių teigia, kad dėl pergalės apibrėžimo turi spręsti ukrainiečiai. Tačiau, pasak ekspertės, pats svarbiausias faktorius Ukrainos pergalei pasiekti yra Vakarų ginklai ir amunicija. Ir kiekvieną kartą, kai Ukraina prabyla apie pergalę siekdama sugrįžti į 1991 metais pripažintas sienas, įskaitant Krymą, Vakarų lyderiai (neskaitant Vidurio ir Rytų Europos valstybių) atsisako įsipareigoti šiam tikslui veikiausiai bijodami, kad kova dėl Krymo gali pastūmėti Rusiją nenuspėjamai eskalacijai.
Neapsibrėžimas, ką reiškia pergalė ar ką reiškia Rusijos pralaimėjimas, leidžia Rusijai neigti Ukrainos sėkmes ir vaizduoti Ukrainos pergalę kaip nepasiekiamą tikslą.
L. Fix teigia, kad Vakarams ir Ukrainai dabar reikia pradėti bent nuo to, kad, nerandant sutarimo dėl galutinio tikslo, būtina užsibrėžti aiškų įgyvendinamą šių metų tikslą.
Užuot dalijus dviprasmiškus atsakymus, kaip įsivaizduojama galutinė pergalė, Vakarų lyderiai, anot L. Fix, turėtų viešai pareikšti, kad šio pavasario ir vasaros tikslas yra bent sugrįžti iki 2022 metų pozicijų ir kad jie darys viską, ko reikia, kad padėtų Ukrainai tai pasiekti.
Galutiniu tikslu turėtų būti visiškas Ukrainos teritorinis integralumas, tačiau trumpojo laikotarpio tikslo nustatymas suteiktų Vakarams strateginės komunikacijos atramą.
Pagal Vilniaus politikos ir analizės instituto medžiagą parengė Nomeda Simėnienė
