Lietuviai, tarp jų ir kupiškėnai, plačiai išsibarstę po visą pasaulį. Kraštietė Rūta Sun (Černiūtė) ketvirtus metus gyvena Kinijos sostinėje Pekine. Šią šalį ir Lietuvą skiria didelis atstumas, tad nebuvome tikros, ar dėl ryšio trikdžių sutartu laiku pasikalbėsime per internetą, bet pasisekė.
Kaip profesionali operos solistė atsidūrė Kinijoje, kuo ten užsiima, ar pritapo svečioje šalyje, apie tai ir kalbėjomės.
Jurga BANIONIENĖ
Pekinas Rūtos akimis
Kol su Rūta kalbėjome, šalia čiauškėjo jos pirmagimis Emilis, kuriam netrukus bus dveji metai. Lietuviškai pasisveikino ir Rūtos vyras, Kinijos pilietis Sun Youjie.
R. Sun šeimoje jie kalba trimis kalbomis – lietuviškai, angliškai ir kiniškai. Pašnekovei dainuoti kiniškai daug lengviau nei kalbėti, tačiau šneka ir pati, aplinkinius taip pat puikiai supranta. Vis dėlto šios kalbos žinias norėtų labiau gilinti.
Kinijoje šeima įsikūrusi Pekino, turinčio apie 24 milijonus gyventojų, pietuose, priemiestyje, kur daug privačių gyvenamųjų namų. Čia oras grynesnis, nėra tiek daug žmonių.
„Pekinas didelis, atrodo, lyg į vieną miestą būtų sujungta daug rajonų. Atvykusi į Kiniją, pradžioje patyriau kultūrinį šoką. Viskas kitaip, miestas didžiulis, daug kultūrų, užsieniečių, kitoks maistas, dabar pripratau. Tiesa, stebina, kad Kinijoje labai daug visokių daiktų, prekybos centrai yra įspūdingo dydžio, kai pirmą kartą pamatai, tai šokiruoja, gali rasti viską, ko nori. Pilna restoranų, kavinių. Labai išlavėjo maisto kultūra, teko įvairaus paragauti.
Pekinas yra labai kosmopolitiškas. Žmonės čia paprasti, artimi vieni su kitais, įprasta rūpintis tėvais, gyventi kartu. Tos lietuvės, kurios ištekėjusios už tradicinių kinų, gyvena mažesniuose miestuose, skirtumus labiau jaučia. Mano šeima yra kosmopolitiška, tarptautiniai diplomatai, keliavę ir gyvenę daugelyje šalių, jie nėra tradiciniai kinai. Yra dalis kinų, kurie valgo tik kinišką maistą, o mes – įvairų“, – pasakojo pašnekovė.
Kartu su Rūta, jos vyru ir sūnumi gyvena ir vyro mama. Kaip minėjo, tai šioje šalyje įprasta.
Į Kiniją – mokytojauti
Paklausta, kaip atsitiko, kad atsidūrė Kinijoje, R. Sun sakė, jog tai galima vadinti savotiška mistika. Baiginėdama vaidybos studijas Italijoje, Toskanoje, amerikietiškame Misisipės universitete rašė baigiamąjį darbą, jį apgynusi, pradėjo galvoti apie darbo paieškas.
„Teatras, dainavimas – specialybės, iš kurių galima išgyventi, bet Europoje tai sudėtingiau padaryti. Ėmiau ieškoti stabilesnio darbo, visokių galimybių internete. Aptikau mokytojos darbą Kinijoje, pagalvojau – pabandysiu, išsiunčiau dokumentus ir gavau pasiūlymą.
Pradžioje dar mąsčiau neskristi, daug dokumentų tvarkymo, toli Kinija, bet natūraliai viskas susiklostė, atsirado ne tik darbas, bet ir vyras, vaikas. Dievo planas. Aš tikiu likimu. Kažkada juokaudavau, kad susirasiu darbą Kinijoje, ir štai kaip būna, niekada nesakyk niekada“, – šypsojosi pašnekovė.
Kai 2019 m. Rūta atvyko į šią šalį, pradėjo dirbti, netrukus pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija. Iki jos padirbėti teko metus. Mokytojos darbas paliko gerą įspūdį. Viename privačiame darželyje ji mokė vaikus dainavimo, vaidybos, vesdavo ir anglų kalbos pamokas.
„Darbas buvo lengvas, gerai mokamas. Vaikai darželyje buvo iš žymių aktorių, dainininkų šeimų. Dirbdavau nuo aštuntos ryto iki keturių. Ryte pamokėlės, nuo dvylikos iki antros būdavau laisva, tai pietų laikas, paskui prižiūrėdavau vaikus. Bet ilgainiui pasidarė nuobodoka, negalėjau išreikšti savęs. Tada gimė sūnus, prasidėjo pandemija“, – prisiminė R. Sun.
Nors šiandien gyvenimas Kinijoje, pasak Rūtos, grįžęs į įprastas vėžes, negalėjome aplenkti koronaviruso infekcijos, prasidėjusios būtent šioje šalyje, temos.
Plačiau skaitykite balandžio 29 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
