UKRAINIETĖ NADIIA: „NEREIKIA ERZINTI LIKIMO, BŪSIME ČIA, KOL BAIGSIS KARAS“

Su ukrainiete Nadiia Viazovchenko susitikome, kai jai buvo laisva diena. Moteris dirba „Upės kepyklėlėje“, yra virėjo padėjėja. Prieš daugiau nei metus su šeima bėgdama nuo karo Nadiia atsitiktinai atsidūrė Kupiškyje. Per visą pokalbį liejosi jos padėka kupiškėnams, kurie nebuvo abejingi, priglaudė juos kaip savus.

Jurga BANIONIENĖ

Greitai apsisprendė išvykti

Pasikalbėti Nadiia sutiko ne iš karto. Tikino, tai daranti tik norėdama nuoširdžiai padėkoti visiems geriems žmonėms. Moters atsiradimo Kupiškyje istorija sudėtinga. Iki karo pradžios šeima gyveno Ukrainos pietuose, Mykolajivo srityje, Pervomaisko rajone.

Kad prasidėjo kariniai veiksmai, Nadiia sužinojo būdama darbe. Artimieji iš įvairių Ukrainos vietų ėmė skambinti kolegoms. Iškart visus išleido į namus.

„Bijojome, nemiegojome kelias naktis, buvo paruoštas rūsys, kur slėptis. Sesers vyras tuo metu buvo Estijoje, jis iškart pasakė važiuoti pas jį, susiruošėme ir išvykome, tai buvo vasario 28 diena. Dėl vaikų. Kitos minties net nebuvo. Keliavome per Moldaviją, Rumuniją, kitas šalis, visą savaitę, miegojome įvairiose vietose, sutikome daug savanorių, kurie labai padėjo“, – pasakojo moteris.

Pasisekė, kad atsidūrė Kupiškyje

Estiją šeima pasiekė, bet ne viskas klojosi taip, kaip norėjo. Detalių Nadiia nenorėjo papasakoti, tik pasakė, kad netrukus apsisprendė važiuoti į Lietuvą, čia vylėsi rasti darbą. Kurį laiką buvo apsistoję Vilniuje, pabėgėlių registracijos ir apgyvendinimo punkte.

„Mes vykome pirmiausia ne į Kupiškį, į kažkokį kaimą nelabai toli nuo Kupiškio, pavadinimo neatsimenu, buvome lyg ir radę ten darbą, kur gyventi. Bet kaimas mažas, vos kelios gatvės, aš tada buvau su sese ir jos vyru, paaiškėjo, kad darbo bus tik jam, mums ne. Ir mokykla buvo toli. Bet mums pirmiausia rūpėjo, kaip užsidirbti, kaip vaikams rasti mokyklą.

Labai gaila, kad užmiršau savanorio, atvežusio mus iš Vilniaus, vardą, jis pasakė, kad mūsų čia nepaliks, buvo girdėjęs apie „Carito“ organizaciją, Kupiškio dekaną Mindaugą, kad jie priglaudžia ukrainiečius. Ir jis atvežė mus į Kupiškį. Taip atsitiktinai ir atsidūrėme čia, dėl to labai pasisekė“, – džiaugėsi N. Viazovchenko.

Pašnekovė teigė, kad juos šiltai sutiko Kupiškio dekanato „Carito“ vadovė Jolita Grigienė, dekanas M. Kučinskas, gavo, kur apsistoti, buvo viskuo aprūpinti.

Į Kupiškį Nadiia atvyko su dviem sūnumis – devynerių Kostia ir šešerių Bagdanu, seserimi ir jos vyru. Vėliau sesers šeima išvažiavo gyventi į kitą šalį.

Pasak ukrainietės, likti vienai su vaikais buvo baisu, bet sulaukė didžiulio J. Grigienės palaikymo, padrąsinimo. Ji pasistengė, kad vaikai kuo greičiau būtų priimti į mokyklą, intensyviai ieškojo Nadiiai darbo, padėjo ir tvarkant visus kitus buitinius reikalus.

„Jolita, jos visa šeima, vyras, teta, ir dekanas Mindaugas mums padėjo, kuo tik galėjo, ir morališkai, ir materialiai, jautėmės kaip namuose. Didelės pagalbos sulaukėme iš Sigitos Kantautienės. Nuo pat pirmo susitikimo jie mus priėmė kaip artimus žmones. Sigita vaikams pirko žaislus, dovanojo televizorių, vaikams dovanų atveždavo, kad būtų linksmiau.

Ateidavo ir nepažįstami gyventojai, atnešdavo maisto. Kupiškyje gyvena labai geri žmonės. Jolita – kaip mano vaikų krikšto mama, iki šiol padeda. Jei ko reikia, visur nuveža, į Panevėžį. Mažajam sūnui teko dantis tvarkyti pas gydytojus, vežiojo mus“, – gerų žodžių negailėjo Nadiia.

Jau su visa šeima

Laikas bėga greitai, pasak N. Viazovchenko, sunku patikėti, kad praėjo daugiau nei metai, kai paliko savo tėvynę.

„Kai važiavome iš Ukrainos, galvojome, kad neilgam, net nenorėjome ieškoti buto nuomai, vylėmės, išvyksime atgal, rugpjūtį, tai tikrai“, – sakė moteris. Deja, taip neįvyko. Pamačiusi, kad teks Kupiškyje likti ir toliau, Nadiia nutarė ieškotis būsto nuomai. Jį rasti nebuvo lengva, nes nuomos pasiūla mieste menka, ieškojo padedama ir J. Grigienės, ir darbo kolegų, kol galiausiai pavyko.

Kai atsikėlė į butą, čia buvo tik kai kurie baldai. Minėti geradariai vėlgi pasirūpino, kad šeimai nieko netrūktų.

Nadiia su sūnumis gyvena Kraštiečių mikrorajone. Nebe trise, kaip pradžioje, pas juos atvažiavo ir Nadiios vyras Igoris, mama Svetlana. Moteris džiaugėsi, kad Igoriui pavyko rasti darbą. O mama tikriausiai į Ukrainą grįš greičiau, nes ten liko vyras, du sūnūs.

Jau apie metus N. Viazovchenko dirba kavinėje „Upės kepyklėlė“. Jos ir buvo tikslas greitai susirasti darbą, ieškojo visur, siūlė dirbti viename prekybos centre Kupiškyje ar važinėti dirbti į Panevėžį, bet pasirinko darbą virtuvėje. Ukrainoje ji dirbo mėsos, vėliau žuvies fabrike, pardavėja, yra įgijusi šią specialybę. Gaminti mėgsta, tad darbo virtuvėje nebijojo. Džiaugėsi, kad šiltai sutiko kolektyvas, direktorė Agnė Pėčaitė.

Savanorystė „Carite“

Natūraliai viskas susiklostė, kad Nadiia tapo „Carito“ savanore. Ji savanoriauja parapijos namų valgyklėlėje gaminant maistą įstaigos klientams, vaikų vasaros stovyklose.

„Juk gyvenau ten, argi sudėtinga paruošti valgį? Kaip namie tai darome, taip ir ten. Grįžtu po darbo, greitai viską padarau. Norėjau atsidėkoti už mums suteiktą pagalbą, prisidėti, kuo galiu. Labai linksma būdavo vaikų vasaros stovyklose, atsimenu, reikėjo 150 vaikų gaminti valgį, štai tada tikrai buvo ką veikti“, – šypsojosi ukrainietė.

Abu jos sūnūs mokosi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje. Nadiia džiaugėsi, kad jiems gerai sekasi, mokytojai rado būdą, kaip bendrauti su vaikais. Tik pačiai padėti jiems sunku, ypač dėl lietuvių, anglų kalbų mokymosi.

Kupiškis primena gimtus namus

Kalbai pasisukus apie namus, Nadiia sakė nieko negalinti prognozuoti. Kol karas nesibaigs, apie tai tikrai negalvoja.

„Nors pas mus jokie kariniai veiksmai nevyko ir dabar nevyksta, bet visada girdėdavosi perspėjimai apie oro antskrydžius, atjungdavo elektrą. Mes karo baisumų nematėme, labai džiaugiuosi, kad vaikai to išvengė. Buvo kilusių minčių grįžti, bet išgirdau, kad gretimus miestus bombarduoja, negali žinoti, ar to nebus pas mus. Kam erzinti likimą, geriau palauksime“, – mąstė N. Viazovchenko.

Paklausta, ar priprato Kupiškyje, Nadiia sakė, kad jai šis miestas primena gimtąjį kaimą, kuriame gyveno. Nedidelis, yra mokykla, darželis. Čia tik pasigenda drabužių, avalynės parduotuvėlės vaikams, dėl to tenka važiuoti į Panevėžį.

„O šiaip, man viskas čia patinka – švaru, gražu, ir svarbiausia, labai geri žmonės“, – pabrėžė ji.

Kupiškyje prieglobstį rado išties nemažai ukrainiečių. Nadiia sakė artimiau bendraujanti su Viktorija Šeremetjeva, su kuria kartu gyveno parapijos namuose. Žino ir keletą kitų tautiečių, bet užmegzti draugystei nebūtų laiko, daug jo atima darbas, vaikų priežiūra.