Mažai rastume bendrapiliečių, kurie būtų abejingi ar visiškai nesidomintys pasaulio įvykiais. Tai, kas atrodė labai toli, šiandien – visiškai šalia mūsų.
Nebėra sričių, kurios neturėtų jokio atgarsio Lietuvoje, jei kažkur, kad ir kitame žemyne, įvykiai turi įtakos tos vietos ekonominiam, socialiniam ar politiniam gyvenimui.
Dažnai ir patys tampame ekspertais, ateities prognozuotojais. Iš tiesų, gyvename juodą tarpsnį, kai vėl vyksta ginklavimosi varžytuvės, nes, deja, nėra kito kelio apsisaugoti nuo totalitarinių, imperialistiniais užmojais garsėjančių valstybių.
Guodžiamės žinodami, kad visa tai praeis. Ir vėl sugrįšime į kūrybos ir gerovės kūrimo laikotarpį. Šiandien su kantrybe, neprarasdami budrumo, pasigilinkime į užsienio analitinių studijų centrų politinių specialistų nuomones.
Šį kartą siūlome CEPA (Europos politikos analizės centro) analitiko Stepheno Blanko ir buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio įžvalgas.
CEPA analitikas S. Blankas rašo, kad Joe Bideno administracijai būtina stiprinti savo kampaniją dėl paramos Ukrainai, nes garsėja balsai tų, kurie reiškia kritiką.
Ekspertas išskiria tris esminius klausimus, kurie jau dabar keliami viešojoje erdvėje ir į kuriuos J. Bidenas su savo komanda privalo pateikti aiškius atsakymus, kad galimybės sėkmingai kvestionuoti paramą Ukrainai būtų apribotos.
Pirmas klausimas – svarstymas, kodėl verta siųsti Ukrainai tokio masto paramą, kai pati Amerika susiduria su infliacija ir ekonominiais sunkumais.
S. Blankas akcentuoja, jog svarbu pabrėžti ne tik paramos geranoriškumą, bet ir tai, kad ji sudaro sąlyginai nedidelę dalį visų Pentagono asignavimų, o taip pat duoda labai konkrečių dividendų, pavyzdžiui, atgraso Kiniją nuo oportunistinio veikimo Azijoje.
60 mlrd. dolerių per metus parama Ukrainai sudaro tik 0,1 proc. JAV, Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos ekonomikos. Todėl apskritai neteisinga argumentuoti, kad parama Ukrainai kaip nors silpnina nacionalinę ekonomiką.
Antras klausimas liečia svarstymus, kodėl pinigai tiesiog siunčiami Ukrainai, kuri dar visai neseniai pasižymėjo didžiule korupcija. Šis klausimas atitinka ir Rusijos skleidžiamą dezinformaciją, kad paramos pinigai Ukrainai bus tiesiog iššvaistyti veltui.
S. Blankas rašo, jog akivaizdu, kad Ukraina anksčiau turėjo didžiulių problemų dėl korupcijos, tačiau šiandien svarbu neišleisti iš akių visų svarbių reformų, kurias įgyvendino Ukraina, ir neapsimetinėti šventaisiais, kurie tiesiog iš aukšto vertina kitą.
Galiausiai trečias klausimas susijęs su dėmesiu Kinijai. Esą susitelkimas į paramą Ukrainai nukreipia dėmesį nuo Kinijos, kuri yra pagrindinis ilgalaikis išbandymas globaliems JAV ir jos ginamos tvarkos interesams. Tačiau čia svarbu pabrėžti, kad JAV pajėgumas suburti ir išlaikyti tvirtas koalicijas prieš agresorę yra perspėjimas ir Kinijai.
Buvęs JAV valstybės sekretorius H. Kissingeris klausia, kaip pasauliui išvengti dar vieno pasaulinio karo.
Jis teigia tvirtai rėmęs sąjungininkų karines pastangas stabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, tačiau dabar esą atėjo laikas pasinaudoti jau pasiektais strateginiais pokyčiais ir integruoti juos į naują struktūrą siekiant taikos per derybas. Anot H. Kissingerio, Ukraina pirmą kartą per savo modernią istoriją tapo kertine valstybe Vidurio Europoje.
Ukraina dabar turi vieną didžiausių ir efektyviausių JAV ir sąjungininkų apginkluotą sausumos kariuomenių Europoje.
H. Kissingeris pabrėžia, kad taikos procesas turi susaistyti Ukrainą su NATO, nes neutraliteto alternatyva nebėra prasminga, ypač po to, kai prie aljanso nusprendė jungtis Suomija ir Švedija.
H. Kissingeris primena gegužę rekomendavęs, kad paliaubos būtų paskelbtos remiantis tomis kontroliuojamų teritorijų ribomis, kokios egzistavo iki vasario 24 dienos. Taip okupuoto Krymo klausimas galėtų būti paliktas vėlesnėms deryboms jau po paliaubų.
Taikos proceso tikslas, anot H. Kissingerio, būtų dvigubas: patvirtinti Ukrainos laisvę ir apibrėžti naują tarptautinę struktūrą, ypač Vidurio ir Rytų Europai. Rusija turėtų rasti vietą šioje tvarkoje. Kai kas, anot buvusio valstybės sekretoriaus, norėtų matyti Rusiją paverstą bejėge. Tačiau jis su tuo nesutinka.
Nepaisant savo polinkio į smurtą, Rusija, jo teigimu, prisidėjo prie globalios pusiausvyros ir galių balanso užtikrinimo. Rusijos kariniai pralaimėjimai nepanaikino jos kaip branduolinės galios statuso. H. Kissingeris baiminasi, kad siekis paversti Rusiją bejėge atvestų prie to, kad jos teritorija taptų galios vakuumu, kuriame ima kovoti įvairios grupės, o taip pat atvertų kelią užsienio valstybių kišimuisi jėga.
Pagal Vilniaus politikos analizės instituto pateiktą medžiagą parengė Nomeda SIMĖNIENĖ
