BALTĄ BALTUMĄ SKIRIU

Miela Redaktore, tūnojau lyg pelė po šluota. Kad tik kas neužkalbintų, kad kur nepakviestų, kad ko nepaprašytų. Ir štai, Tavo laiškutį gavau. Argi galėčiau, ar ilgai taip tylėti pajėgčiau? Tad ir sveikinuosi.

Pašto dėžutėje baltą voką radau. Radau jame ir atviruką – baltą balčiausią. Jei būtų buvus nors viena spalva, tuojau ir suprasčiau. Tuojau ryškiau, kontūrai, formos, aiškiau. Dabar gi – baltumas tiesiog, ir nė žodelio. Žiūrėjau žiūrėjau, taip ilgai, taip ilgai, kai buvau jau visai įsižiūrėjęs, ir supratau. Tamsios tamsumos, juodos juodumos, o iš jų – žinomų, patirtų, baugių, gal pamatytų sapnuose, žmonėse ar kur kitur, – baltas baltumas take. Jei tik gali, parvažiuoki, jei tik gali, sugrįžki, jei tik gali, pabūki šitą vakarą, pabūk, pasėdėki prie stalo su savaisiais. Nieko daugiau, nieko visai nenorėki prie baltojo stalo savo namuos. Visai nevargau, nesikankinau mąstydamas, Tau parašydamas. Net ir pavadinimą šitam pasisveikinimui pirmas ištarė penkiametis Laurynas.
Prieš kelias dienas senolė ant kelių anūką sūpavo. Besūpuojant jai kažkoks negerumas užėjo. Taip nutinka – staiga, netikėtai, nutilsta, nurimsta, ir tiek. Per baltus laukus į kapines vežėm senolę. Būgštauju, ar nuvažiuosim, baltėja, kelias iš akių pasitraukia – laukai, tolumos, miškai neprieinamuose toliuose. Kely upeliūkštis pasitaikė. Neužšalęs, tik gausiomis sniego lavinomis užverstas, gurguliuoja vanduo, nematau, tik girdžiu. Mažas tiltas, suprantu, kad retai juo einama, dar rečiau važiuojama, tik laukas beribis – be žmonių, be sodybų. Vaikas savo tėvo paklausia, kam tas tiltas žiemą, kai galima ir taip eiti. Tėvas atsidėjęs kantriai ir meiliai aiškina, pamokina. Kaip bebūtų, rinkis tiltą, nežinai, ar saugu, ar užšalę gerai, o ir įsitikint, pasitikrint negali.

Pamenu, lengvai krito pirmos snaigės prieš pat vidurnaktį. Snyguriavo ryte. Juste pajutau, kad vakarui užslinkus nebeišblės, neprapuls, kad liks tas baltumas, kad ištvers. Ir šventės tokios tikros, o ir lietuviškos, taip kaip visada būdavo mūsų krašte. Taip ir liko atminty, patirty, iš vaikystės, iš atviruko.
Gal ir suerzina tas šurmulys metams į visišką pabaigą traukiantis, ta bejėgystė – didžio trokšti, menkai tepasirinkti. Skubėti darbų ir įsipareigojimų uodegoms švysčiojant, taip ir aišku, kartojasi, pasikartos tatai visuomet – ne iki galo, neišbaigta, prasitęs kitąmet, pasimirš, pasirodys, kad šitiek, kad šitaip neverta. Monotonijos sukasi, kartojasi, noris naujai, o ir kitaip, bet vėl – be šitokio judesio neapsieinam. Tegul šitaip ir lieka.

Grįžtu iš kapinių po trumpų apeigų. Laurynas tiesiai į mane eina, neša kažką rankomis suspaudęs. Kokios ten rankos, vaiko rankelės su per didelėmis pirštinėmis. Delnus atveria, sniegas sklendžia žemyn. Senolę užžeria smėliu. Vaikas žiūri ir sako – baltą baltumą tau dovanoju. Vaike, vaikeli, koks mažas tavo pasaulis, o koks jisai didelis. Nieko daugiau nesugalvojau, tik vėl pakartoju Lauryno žodžius. Kad būtų kelyje tiltų – nueiti, pareiti, susitikti. Kad būtų kas vienija, telkia, laiko, palaiko, leidžia pabūti. Tejungia ryšiai – matomi ar vos vos juntami. Baltą baltumą skiriu, jo linkiu, trokštu, kad tas baltumas tęstųsi ilgai, toli ir prasmingai.