Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Tris mėnesius rajono laikraščio skaitytojai įgyvendinant projektą „Arti–toli“ galėjo iš arčiau pažinti į Kupiškio kraštą karo atblokštus ukrainiečius. Jų tautinių kostiumų raštai – lyg iš lietuvių protėvių skrynių atgiję, vestuvių, Kūčių ir Kalėdų papročiai – stebėtinai panašūs. Ne veltui sakoma, kad giminingas kraujas tirštesnis už vandenį. Gal todėl visa Lietuva labai jautriai atsiliepė į baisią šios tautos tragediją.
Ne išimtis ir Kupiškio krašto žmonės, kurie prasidėjus karui atvykėlius priėmė kaip savus, nors matė pirmą kartą. Kažin, ar rastume bent vieną žmogų, kuris nebūtų kuo nors prisidėjęs prie pagalbos. Kas aukojo šiltą drabužį, kas pinigų, kas perkratęs savo garažus vežė nereikalingus ratlankius, kad nagingi meistrai suvirintų šildymui skirtas krosneles. Karas abejingų nepaliko ir žodis „pabėgėlis“ įgijo visai kitą reikšmę. Daug mums gerai pažįstamų kupiškėnų tapo savanoriais.
Dar kelios dienos, ir mes visi susėsime šiltuose namuose prie nukrauto šventinio stalo. Sėdėsime su savo artimaisiais. Kambariuose švies girliandos, o lauke ramiai kris baltas sniegas. Mes nežinome, kas yra Kūčios prie žvakės šviesos, kai kambaryje tik keli laipsniai šilumos, koks jausmas apima, kai prie stalo vietoje susėdusių artimųjų sudėtos tik apverstos lėkštelės, o lauke ne tyliai krinta snaigės, o švilpdamos skrieja raketos… Bet tai žino jie – ukrainiečiai.
Šis projektas buvo apie tai. Kad žinotume, kas gali nutikti, jeigu pasaulis bus abejingas, jeigu kovą tarp blogio ir gėrio stebėsime tik iš šalies. Nuo karo negalima pavargti būnant už tūkstančių kilometrų. Reikia kovoti. Kovoti visiems – gerais darbais, pagalba pabėgėliui, kalbantis su tais, kurie teisina karą, gina agresiją. Tylėjimas ir abejingumas gali ir pas mus prišaukti vasario 24-osios rytą…
Kiekvieną kartą, kai rengdavome projekto straipsnius, su nerimu laukdavome žinių iš Lvivo, kur gyvena mūsų pagalbininkė Veronika Mazur. „Nėra šviesos, dingo ryšys, kaukia sirenos“, – dažnai ateidavo tik tokia žinutė, ir paskui ilga tyla.
Buvome vieni pirmųjų, kurie gavome ir publikavome garsiojo „Azovo“ gynėjų būrio kario Dmytro nuotraukas iš karių tvirtove tapusios Mariupolio „Azovstal“ gamyklos. Dmytro mama raštu parašė ant lapelio sutikimą jas publikuoti palikdama mums galvosūkį, ar skelbti sūnaus vardą ir pavardę, juk vyksta karas, ir niekas nežino, kur slypi išdavikas. Kiekvienas neapgalvotas žingsnis kažkam galėjo virsti kapo duobe. Todėl publikacijose skaitytojai rado daug pakeistų vardų, nes tai tikra – karas ne vieta sensacijoms. Gera žinia tokia, kad Dmytro kartu su kitais „Azovo“ būrio kariais iš rusų nelaisvės rugsėjo 22 dieną susigrąžintas – jis liko gyvas. O tai svarbiausia. Tikėkimės, kad ateityje išgirsime jo paties pasakojimą.
Ruošiant medžiagą paskutiniam projekto numeriui, V. Mazur paprašiau nuotraukų – gal Lvivas vis dėlto irgi šventinis. Pirma žinutė buvo tokia, kad ne, šiemet nebus eglutės miesto centre. Paskui po kelių minučių atėjo žinia, kad miestiečiai sulaukė pranešimo, kad eglutė bus prie Lvivo operos teatro. Nors ir liūdnos, bet šventės bus ir ten – Kyjive, Lvive, Donecko apkasuose. Visiems reikia kalėdinio stebuklo. To jiems ir palinkėkime.
