Virginija JUŠKIENĖ
Į asmeninį elektroninį paštą atskriejo laiškelis. Kažkokia įmonė labai džiaugėsi ir dėkojo už pirkinį, siūlė pirkti naują su didžiule nuolaida. Dar prašė užpildyti anketą ir įvertinti aptarnavimo kokybę. Pasirašė – klientų pasitenkinimo vadybininkė.
Neatsiminiau nei įmonės, nei pirkinio, tad nieko nepildžiau ir neprašiau. Patyriau atradimo džiaugsmą, pasirodo, yra tokia pareigybė, žmogus, kuris suteikia klientui pasitenkinimą.
Žinojau, kad yra patarėjai, padėjėjai, asistentai, išnešiotojai, išvežiotojai, tvarkytojai, valytojai, apsipirkinėtojai ir kitokie kasdienio gyvenimo pagalbininkai tiems, kurie turi daug pinigų, daug valdžios ir galios. Bet neturi laiko sau. Gerai pamąsčius, vargšai.
Kiek yra daug pinigų, sunku pasakyti šiandienio gyvenimo ir pasaulio margumyne. Kažkur Afrikoje dirbančio žmogaus mėnesio uždarbis gali būti keli doleriai. Turtingiausiu pasaulio žmogumi įvardijamas Elonas Muskas, kaip teigiama, valdo turtą, kuris vertas per 200 mlrd. Amerikos dolerių. Kaip šitiek susikaupė? Pats jis pasakoja turintis aistrą dirbti. Siekia tą aistrą įdiegti pavaldiniams. Ne tik žodžiais skatina ir moko.
Atvežė į savo įmonės biurus sofas, kad jo darbuotojai negaištų brangaus laiko savo asmeniniam gyvenimui, miegui ir kitokiems menkniekiams. Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Darbas duoda vaisių, gaminami elektromobiliai, vyksta kosmoso tyrinėjimai, kuriamos modernios technologijos, visa tai padeda uždirbti milijardus. Gal bus sukurta ir tokia programa, kuri žmogaus ligas, mirtį įkels į atmintuką ir įdiegs kitam gyvam padarui, kad pasirgtų ir numirtų už neturintį tam laiko. Ir neturintį noro numirti.
Štai nenori pasaulis kautis už Ukrainą, nenori kištis. Padeda. Svarsto praktiškai ir pragmatiškai, taip, kaip keli didžiųjų Europos ekonomikų atstovai, planuoja gyvenimą po karo, kalba apie bendravimą su šalimi agresore, kuria Ukrainos atstatymo planus. Kad reikėtų atstatyti, pirma leidžiama sugriauti. Išties, dabartinei kartai tenka išgyventi neįtikėtiną realybę: beprotišką, betikslį ir absurdišką karą, kaip kasdienybę, kaip normalų vyksmą, kaip darbą.
Kariai kovoja, karybos ekspertai kasdien analizuoja, karo institucijos prognozuoja, politikai perskirsto finansus, biudžetus: milijonai, milijardai skiriami. Užpultos šalies išgyvenimui ir ginklams. Rezultatas – šalis toliau užpuoliko nuosekliai niokojama, į dulkes trinami miestai, namai, kaimai, žūsta žmonės ir kita gyvastis.
Gyvas paveikslas, kas vyksta, kai žmonija, tiksliau, jos menka dalelė, užsižaidžia gausoje, turėjime ir turtėjime, darbuose ir galioje, kai nebelieka laiko tikrajai žmogaus, protingos būtybės, paskirčiai – pasaulį padaryti šviesesnį, geresnį, moralesnį, dalytis sukurta gerove, globoti silpnesnį, mažesnį, bet ne gniuždyti, užkariauti.
Psichologai, psichiatrai perspėja, kad tai turės skaudžių pasekmių visiems, ypač stresą jaučia vaikai, jaunimas. Nauja Europos karta jau pažymėta skaudžios traumos. Teks išmokti su tuo gyventi, atrasti savo receptą.
Paskambinau senų dienų pažįstamai – kokia jai ši diena? Balta, snieguota, pažvelgus pro langą. Graži. Reikėtų nueiti į parduotuvę maisto nusipirkti, bet neis. Iš tingėjimo. Ogi kažką reikia valgyti?
Valgis bus iš to, kas namuose užsilikę. Adventas, nieko nuostabaus truputį apriboti apetitą. Truputis varškės, dar yra geras kąsnis vakarykštės bulvių košės. Reikia pridėti kiaušinį, truputį miltų, druskos, sumaišyti, padaryti paplotėlius, iškepti. Šaukštas sviesto padažiuko ir kaip skanu.
O jeigu mintims reikia maisto, galima knygą pasiimti. Vadinasi „Nerimas“, analitiniai straipsniai, tarp autorių Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris. Arba – kas tiks viskam, Linos Ever „Kava su apelsinais“, piligrimystės pasakojimas, jaunų moterų kelionė po šventoves ir savo vidines patirtis.
Viskas, daugiau nebetilps į trumpą ir ramią advento dieną. Ar ko nors trūksta? Nieko daugiau šią akimirką ir nereikia.
