Žurnalistas, rašytojas
Prieš šešerius metus įsidarbinęs vienoje mažo Lietuvos miesto viešojoje bibliotekoje, buvau įsitikinęs, kad ten saugomų poezijos knygų skaitytojai nei skolinasi į namus, nei išvis bent kiek skaito eiliuotus žodžius. Apie šią, maniau, problemą parašiau komentarą į vietinį laikraštį. Netrukus sulaukiau griežtų bibliotekininkių pastabų, kuriomis jos supažindino mane su tikrąja padėtimi: skaitytojai ne tik ima poezijos rinkinius, antologijas ir eilėraščių rinktines, bet ir apskritai domisi tuo, kas naujai išleidžiama, seka literatūros pasaulio įvykius, iš kurių dažniausi yra nuolatinė poezijos leidyba.
Kiek vėliau, maždaug prieš penkerius metus, buvau įsitikinęs dar vienu klaidingu stereotipu: maniau, kad parašyti poezijos knygą yra daug paprasčiau nei novelių rinkinį ar romaną. Prozos kūrinių autorius įsivaizdavau ilgai sėdint prie kompiuterio ar popieriaus lapų, o štai eilėraštį poetui galbūt padiktuoja kokia nors aukštesnė jėga, kurios žodžius reikia tik užrašyti. Atidesnis mąstymas ir vėlesnė patirtis parodė, kad, norint parašyti gerą eilėraštį, reikia gerokai paplušėti. O dar to, kas užrašyta, vėlesni redagavimo darbai?!
Ir jau visai neseniai uždaviau sau esminį klausimą: kam man ir kitiems reikalinga poezija? Kaip ir daugelis žmonių, gyvenu ir buitinį gyvenimą, tačiau nesu vadinamasis vienmatis žmogus, kuriam užtenka sočiai pavalgyti, padirbti ir paspoksoti į televizoriaus ekraną. Prieš kelias savaites, po maždaug mėnesio petraukos, atsiverčiau naują poezijos knygą – viduriniosios kartos vilniečio poeto Nerijaus Cibulsko eilėraščių rinkinį „Epoché“. Skaitydamas ją, pajutau, koks esu privilegijuotas dėl to, kad galiu versti puslapį po puslapio ir suprasti vis šiek tiek daugiau. Netrukus atėjo dar vienas logiškas suvokimas: kiek žmonių nusiskriaudžia, retai skaitydami poeziją arba išvis ją ignoruodami?! Prarandama daug, nes man ir, manau, kitiems žmonėms aišku, kad eilėraštis yra ta literatūrinė forma, žanras, kurio kūriniais įmanoma pasakyti giliau ir plačiau, nei leidžia kasdienis žmogaus suvokimas. Poetinė metafora išvaduoja jos skaitytojus nuo to, kas akivaizdu, ir prabyla apie subtilesnius gyvenimo aspektus. Juk dažnas poetas, rašydamas eilėraštį, tarsi grumiasi su savo vidiniu ir apskritai pasaulio chaotiškumu, kuriam norint suteikti literatūrinį pavidalą, reikia gebėti kurti. Poetai yra savotiški „stalkeriai“, rizikuojantys savo gyvenimu dėl kūrybos.
Poezija, kaip reta kita literatūros rūšis, geba pasakyti ir tai, kad ne viską savo buvime suvokiu ir yra kažkas, ko mano ribotas protas negali peržengti. Geras eilėraštis to barjero negriauna, bet pastato jį vis truputį toliau. Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas yra kalbėjęs, kad net nesuprantamas eilėraštis padaro poveikį skaitytojui. Juk nė vienas nesame visą laiką sąmoningi ir nuoseklūs, logiški. Poezija tuomet palieka paradokso logikos galimybę. Skaitant nebūtina sustoti prie nesuprantamos eilutės ir laužyti galvą, bandant atsakyti, ką poetas tuo norėjo pasakyti. Sudėtingos poezijos knygas skaitau kaip mokslo veikalus ir spaudą anglų kalba: nežinomus žodžius suprantu iš konteksto, o ne žodyninio paaiškinimo. Didžioji dalis eilėraščių knygų suformuoja vientisą ir skaidrų požiūrį ir suvokimą to, kas jose perteikiama.
Profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius neseniai per pokalbį išsakė tokią mintį: poezija sekuliariam žmogui yra lyg pasaulietinė, ne religinė, malda. Svarstant eilėraščių knygų ateitį arba tai, kokiu tikslu mes skaitome ir skaitysime jas, į galvą ateina mintis, kad poezija ilgiausiai iš visų literatūros žanrų atlaikys, priešinsis bejausmėms technologijoms. Eilėraštyje visada buvo ir, labai noriu tikėti, ilgai slypės poeto unikalus balsas ir individualybė, su kuria skaitytojui susipažinti įdomu ir vertinga. Kai beveik visi jau pradėję ir tęsiantys rašyti distopinius romanus apie prastą mūsų dabartį ir ateitį ilgainiui neteks savo auditorijos, poezija išliks kaip sakrali paslapties erdvė, kurią praskleisti paliekama man ir daugeliui kitų žmonių.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA