VERSLAS, GIMĘS IŠ MEILĖS LINUI

Rankdarbiai kupiškėnę, beveik septynerius pastaruosius metus kaimyniniuose Anykščiuose gyvenančią Ramunę Vilėniškienę, lydėjo nuo vaikystės. Ir šiandien ji nestokoja kūrybinių sumanymų: siuva, mezga, neria, lipdo iš molio, tapo. O neseniai su bendraminte Rasa Strumiliene ėmė plėtoti originalią verslo idėją – moterys kuria lininius rankomis siuvinėtus drabužius ir namų tekstilę. Judviejų sumanymui dar tik geras pusmetis, bet darbų ir planų – jau pilna į priekį.

Jurga BANIONIENĖ

Ramune, papasakokite plačiau, kokius mėgstate rankdarbius.

Aš žmogus – ieškotojas. Ryte atsikeliu, noriu piešti, kitą dieną – jau megzti, trečią – siūti. Man visada buvo įdomu išbandyti kažką naujo, gal tik nesu vėlusi.
Vienu metu netgi užsiėmiau švenčių dekoravimu, floristika, puošdavau sales, darydavau nuotakų puokštes. Dabar susidomėjau siuvimu, nusėdau čia. Siuvimas atėjo iš vaikystės, kai ėjau į mokyklą, močiutės senovinę siuvimo mašiną krapštinėdavau, bet anksčiau gal nebuvo postūmio.

Šiandien galvoju, kad tada reikėjo sukti į siuvimą, labai daug apkeliavau, ieškojau, kol radau tai, kur esu dabar. Rankdarbiai lydi mane visą gyvenimą. Megzti išmokau antroje klasėje iš šviesaus atminimo močiutės Aleksandros. Kaip šiandien atsimenu: sėdėdavau ant medinės kėdutės ir abi megzdavome. O paskui kažką vis atrasdavau naujo.

Darbų pamokos mokykloje visada labai patiko, nuolat rūpėjo drabužiui ką nors prisiūti, nukirpti, kad tik būtų kitaip, toks noras – atrodyti ne kaip visi. Tokia esu, ir elgiuosi dažnokai kaip ne visi. Pasiruošiu dirbti, sėdu prie kompiuterio, bet rankos vis tiek lenda į stalčių ir kažką atrandu, nors apyrankę padarau.

Iš kur visa tai? Uždavėte sau šį klausimą?

Siuvimas gal iš amžinatilsį senelio Antano. Jis buvo labai geras siuvėjas. Dar turiu didelę meilę gėlėms. Tai močiutės Janinos dėka. Ji gėles augindavo. Visa tai iš tėčio pusės giminės. Vyras pastatė šildomą šiltnamį, ten gėles auginu ir kitus augalus.

Bet pasirinkote ne menišką, bet žemišką specialybę?

Taip, esu baigusi verslo vadybą. Kai esi aštuntoje klasėje ir reikia apsispręsti, labai sunku. 1995 metais baigusi Šepetos devynmetę mokyklą, įstojau į Kauno statybininkų rengimo centro Smulkaus verslo organizavimo skyrių, kartu su viduriniu išsilavinimu įgijau įmonių komersantės specialybę. Bet mokiausi todėl, tik kad mokytis. Paskui šiek tiek dirbau, tada su vyru išvažiavome į užsienį, bet visada kirbėjo mintis, kad galiu ir turiu baigti aukštąjį mokslą. Viskas susidėjo taip, kad reikėjo užbaigti tai, ką pradėjau, tad įstojau į Utenos kolegiją, verslo vadybą. O dabar mąstau, kad tada buvo dar viena proga, kai galėjau pasukti į menus. Bet ir vėl nepasukau. Gal todėl užpraeitais metais įstojau į Anykščių verslo ir technologijų mokyklą ir gavau siuvėjos diplomą su pagyrimu. Bet nieko šiandien nesigailiu, visi pabaigti mokslai gyvenime praverčia.

Kiek metų praleidote Kupiškyje?

Gimiau Biržuose, bet taip nutiko, kad persikėlėme gyventi į Kupiškio rajoną. Čia su pertraukomis pragyvenau 16 metų. Teko mokytis Žaidelių, Povilo Matulionio mokyklose ir baigti Šepetos devynmetę mokyklą.

O kaip nutiko, kad atsidūrėte Anykščiuose?

Anykščiai visada mus su vyru traukė, nežinau kodėl, jokių giminių čia neturime. Atsiradus norui kažką keisti, persikėlėme. Tai buvo spontaniškas žingsnis, bet teisingas. Pagaliau jaučiuosi savo vietoje.

Su vyru auginate dvi dukras. Ar jos seka mamos pėdomis, linksta į meną?

Vyresniajai Beatai 13 metų, mažoji Evelina – penkerių. Didžioji lanko dailės mokyklą, į ją pradėjo eiti lankydama darželį. Kai baigs Antano Vienuolio progimnaziją, kartu baigs ir dailės mokyklą. Labai gražiai piešia. Vienu momentu jau sakė nebenorinti, bet neleidau mesti. Dabar pati sako, kad gerai padariau. Vis dėlto galvoju, kad reikia vaikų norus pakoreguoti, kaip žydų patarlė sako, kur sekasi, toje srityje žinias ir gilinti. Svarsto apie dizaino studijas, labai domisi japonų kalba, pati jos savarankiškai mokosi. Nori sieti šią kalbą su dizainu. Mažoji dukra kitokia, labiau patinka šokti, lankyti baseiną, gerokai smarkesnė nei sesė. Jai labiau rūpi žemiški dalykai.

O kuo Jūs užsiimate, kur dirbate?

Dirbu įmonėje „Litmer“. Mūsų veiklos sritis – didmeninė prekyba biokuru visoje Europoje. Esu administratorė.

Bet kūryba yra visada šalia. Papasakokite, kaip gimė siuvimo verslo idėja.
Daugiau ėmiau siūti, kai prasidėjo koronaviruso pandemija, mano pirmi siuviniai buvo kaukės. Nors ir prieš tai, kai dukros buvo dar mažos, vis kažką joms numegzdavau, labai norėdavau pasiūti. Įsigijau siuvimo mašiną. Taip po truputį link to ir ėjau. Paskui viena Anykščiuose įsikūrusi mažoji bendrija, užsiimanti švenčių dekoravimu, man pasiūlė siūti skraistes krikštynoms, sutikau. Vėliau susipažinau su Rasa, kuri užsiima rankdarbiais apie 14 metų, ir tuo metu buvo pradėjusi siuvinėti. Jai reikėjo siuvėjos, paprašė pasiūti lininius rankšluostėlius. Aš dėl lino seniai alpdavau, man tai visada buvo tobuliausia medžiaga. Taip ir ėmėme dirbti kartu. Juk sakoma, kad mums tuos žmones, kurių reikia, tiesiog atsiunčia. Visada svajojau pakliūti į Anykščių menų inkubatorių, bet galvodavau, kaip aš čia viena, reikėjo kito žmogaus, kad kurtume dviese, o dabar štai turime savo studiją. Čia mes dirbame, abi esame rezidentės, nuomojame patalpas. Čia galima gyvai apžiūrėti mūsų gaminius, pasimatuoti ir įsigyti. Ne veltui sakoma – svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Šiandien mylimų veiklų užtenka, net pradeda stigti laiko.

Ir visa tai išaugo į prekės ženklą „Metro de lino“. Originalus pavadinimas – kieno tai mintis ir ką jis reiškia?

Pradėjusios bendradarbiauti, ėmėme galvoti apie pavadinimą. Įsivaizdavome, kad savame krašte pranašu nebūsi, linas labiau traukia užsieniečius, nes kuriančių iš lino Lietuvoje yra daug. Gal tik siuvinėjančių rankomis, kaip Rasa, ne. Tad norėjome pavadinimo, kuris ir užsienyje būtų lengvai ištariamas. Matyt, yra likusi nostalgija kažkada mylėtai Ispanijai, taip gimė „Metro de lino“, išvertus iš ispanų kalbos – metras lino.

Kam ir ką siuvate?

Sukneles, kostiumėlius moterims ir mergaitėms, plaukų aksesuarus, namų tekstilę ir net meškučius. Neseniai prisiuvome drabužių ilgomis rankovėmis, nes norime, kad žmonės suvoktų, jog linas dėvimas ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais. Kol kas vyrams nieko neturime, bet apie tai svarstome, nes yra poreikis.

Turite pasiskirsčiusios darbus?

Siuvu aš, o Rasa siuvinėja. Stengiamės, kad visi gaminiai būtų siuvinėti, nes tai – mūsų gaminių išskirtinumas. Siuvame išskirtines karūnas, buvome išvykę į Tautų mugę Vilniuje, sulaukėme dėl jų labai gerų reakcijų, pirko ir suaugę, ir užsieniečiai. Vasarą aplankėme labai daug mugių, patiko gyvas bendravimas, kaip sako Rasa, jose gali pasitikrinti, ar darai tai, ką reikia. Neseniai susikūrėme parduotuvę užsienio prekių pardavimo platformoje „Etsy“, galvojame ir apie savo elektroninę parduotuvę.

Ar žmonės mėgsta, vertina lininius gaminius?

Vis daugiau žmonių atranda liną iš naujo. Sintetika jau baigia atsibosti. Lygiai kaip ir iš Turkijos ar Kinijos atsiųstas linas, kuris iškart susinešioja. Daugėja tokių, kurie supranta, kad linas – natūrali medžiaga, kvėpuojanti. Mes abi irgi nemėgstame sintetinių drabužių. Siuvame tik iš lietuviško „Panevėžio lino“ gaminamo lino. Jis storesnis, tvirtesnis ir puikiai nešiojasi. Pati turiu tokio lino suknelę, kurią dėviu jau tris vasaras, ji skalbta daugybę kartų, bet nei spalvą pakeitė, nei formą.

Kokią pagrindinę idėją akcentuojate kurdamos būtent iš šios medžiagos?

varumo. Geriau įsigyti vieną gerą daiktą ir jį nešioti, nei pirkti, mesti ir t. t. Mes už tai. Siuvant lieka daug medžiagos likučių. Sugalvojame, kur juos panaudoti, tinka karūnoms, mergaičių rankinukams, plaukų aksesuarams ir žaisliukams.

O ar savo rankų darbo gaminiais esate papuošusi kupiškėnes?

Taip, mūsų darbų yra nukeliavusių į Šepetą. Turiu čia likusių draugių iš mokyklos laikų.

Kokių dar idėjų ir sumanymų turite?

Jų daugybė – trūksta laiko ir rankų viskam įgyvendinti. Po truputį išsigryniname ir plečiame savo asortimentą. Laukiame šiltojo sezono, nes gyvo bendravimo negali atstoti jokie internetiniai puslapiai ir pardavimai.