RUSIJOS TROJOS ARKLYS EUROPAI

Karo laikotarpio įvykiai atidengė daug skaudulių. Bene didžiausias – didelė visos Europos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių žaliavų eksporto. Ar tai didžiųjų Europos valstybių vadovų trumparegiškumas, ar situacijos nesuvokimas privedė prie tokios gilios energetinės krizės visą Europą, kol kas nėra vieno atsakymo.
Apie tai kalbėta „Vilniaus konsultacijų 2022“ diskusijoje „Energetika ir maistas kaip hibridinio karo priemonės“.

Taktika

Energetikos išteklių ir grūdų eksporto ribojimo, kaip Rusijos karo ir politinių manipuliacijų įrankio, naudojimas prieš Europą ir Ukrainą akivaizdus. Vakarų Europos valstybės ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) po šaltojo karo pabaigos ilgai siekė gerinti tarpusavio santykius su Rusija. Visi XXI a. JAV prezidentai gerino santykius su Rusija. Pagrindinis Rusijos eksportas ir valiutos šaltinis – gamtinių dujų ir naftos eksportas, o Vakarų Europa – viena pagrindinių rinkų. Kartu buvo ir viena pagrindinių Vakarų vilčių, kad Rusija pasikeis, t. y. ateityje taps demokratiškesne valstybe, jei kils jos ekonomika.

Tuo tikslu ir dėl kitų sumetimų Vakaruose vis daugiau gamtinių dujų ir naftos pirkta iš Rusijos. Tuo metu, kai Vakarų Europa svarstė bendradarbiavimo energetikos srityje plėtrą, Rytų Europa savo kailiu nuolat jautė neigiamas pasekmes. Rusija energetikos eksportą naudojo kaip manipuliavimo santykiuose su kitomis valstybėmis įrankį.

Ši taktika ypač aktyviai naudota prieš Rytų Europos valstybes, ypač Ukrainą 2005–2006 ir 2008–2009 m. Rusija, manipuliuodama valstybių priklausomumu nuo rusiškų dujų ir naftos, kėlė kainas, taip darydama politinį spaudimą valstybėms. Rusija Rytų Europoje jau seniai apie save sudarė nepatikimo prekybos partnerio įvaizdį, ypač energetikos srityje. Tačiau kitoje Europos dalyje į tai dažniausiai žiūrėta pro pirštus, Vakarai tikėjosi, jog tai buvo ne politinis šantažas, o ,,kažkokios“ kitos aplinkybės, lėmusios agresyvią Rusijos energetinę politiką Ukrainos ar kitų valstybių atžvilgiu.

Vokiečių naivumo kaina

Vokiečiai vadovavosi pragmatiška „ostpolitik“ – jei mes būsime geri su Rusija, tai ir Rusija bus gera Vokietijai, mums pasiseks kada nors pakeisti Rusiją, todėl būtina su ja bendradarbiauti ir plėtoti prekybos ryšius, kurti bendrus ekonominius projektus.

Ryškiausias pavyzdys – Vokietija, kuri plėtojo „Nord Stream“ ir „Nord Stream 2“ projektus, nepaisydama įspėjimų, kad ši energetinė priklausomybė, kuri su metais tik didėjo, gali tapti politinių manipuliacijų įrankiu Vokietijos atžvilgiu. Vokiečių politikai tai suprato tik kaip prekybą, kuri mažai siejosi su politika.

Tačiau rusai išnaudojo šiuos politinius ryšius savo tikslams. Ne be įtarimų korupcija ir interesų konfliktu skandalingai baigėsi buvusio Vokietijos kanclerio G. Schroderio atvejis.
Jis iškart po savo, kaip Vokietijos kanclerio kadencijos, dirbo Rusijos energetikos kompanijose „Gazprom“ ir „Rosneft“.

Įsidėmėtina, kad būdamas Vokietijos kancleriu jis aktyviai rėmė „Nord Stream“ projektą.

Tuo tarpu Rusija, pasitelkdama korupciją Europoje, gebėjo įtikinti Vakarų valstybes, kad importas iš Rusijos atsipirks ir ji bus pigių žaliavų tiekėja.

2022 m. prasidėjusi atvira Rusijos invazija į Ukrainą privertė Vakarų valstybes suvokti, jog Rusija savo energetiniais ištekliais gali manipuliuoti taip, kaip jai naudinga, bet tikslas vienas – palankūs Rusijos atžvilgiu politiniai sprendimai Europoje.

Vakarai tai suprato pavėluotai. Dabar Vokietija priversta skubotai taisyti savo praeities klaidas, energetinę krizę sprendžia 2 naujų suskystintų dujų terminalų statyba. Viena versijų, kad sprogimas „Nord Stream“ yra galimas rusų karo įrankis, išprovokuotas Vokietijos noro atsiriboti nuo rusiškų žaliavų.

Maistas – irgi karo įrankis

Kaip hibridinio karo įrankį Rusija naudoja ir maistą. Tai prasidėjo anksčiau. Pirmi atvejai – Rusijos pieno prekių importo iš Lietuvos stabdymas, vyno importo iš Sakartvelo ir Moldovos stabdymas, prisidengiant prasta prekių kokybe, 2008–2009 metais. Importo stabdymai įvedami po Rusijai nepalankių sprendimų tose šalyse. Taip Rusija stengiasi paveikti tų valstybių ekonomikas ir sukelti krizes svarbiuose tų šalių pramonės sektoriuose. Šiandien karo Ukrainoje atveju Rusija iš užimtų Ukrainos teritorijų išveža į savo teritoriją grūdus, o likusių grūdų eksportą stabdo blokuodama uostus. Šiuo momentu Ukraina gali išplukdyti tik dalį grūdų. Tačiau net ir tai, ką Ukraina sugeba eksportuoti į užsienį, yra veikiama sudėtingos logistikos, kuri sukelia kainas galutiniam vartotojui, o gamintojas Ukrainoje mažai uždirba. Taip Rusija siekia sužlugdyti vieną svarbiausių Ukrainos ekonomikos sektorių – žemės ūkį.

Išvados

• Vakarų valstybių naivumas ir neatsižvelgimas į praeityje sukeltas Rusijos energetikos krizes Rytų Europoje, nenoras atsiriboti nuo Rusijos gamtinių išteklių 2022 metais sukėlė Vakarų Europoje energetinę krizę, kurią dabar tenka skubotai spręsti ieškant kitų žaliavų šaltinių ir transportavimo būdų.

• Rusija žaliavų prekybą išnaudoja kaip ginklą manipuliuoti valstybėmis, siekdama sukelti daugelyje valstybių vidines politines ir socialines krizes.
• Maisto prekių blokada ne pirmą kartą Rusijos naudota ekonominio spaudimo priemonė, dabar yra kaip realus karo ginklas, tačiau šį kartą – kaip trukdymas kitai valstybei eksportuoti savo maisto prekes trečiosioms valstybėms. Rusija siekia sukelti maisto krizę daugelyje šalių, kad gautų Vakarų sankcijų sušvelninimą ar sustiprintų išorės spaudimą Ukrainai derėtis.

Parengė Neringa BUTKEVIČIŪTĖ pagal „Vilniaus konsultacijų 2022“ diskusijos „Energetika ir maistas kaip hibridinio karo priemonės“ medžiagą

ir Vilniaus politikos analizės instituto informaciją