Žižmariškis – vienkiemis Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje, 14 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, 2,5 kilometrai į vakarus nuo Antašavos, Pyvesos dešiniajame krante. Iš šiaurės prieina Samanynės miškas. Šalia yra Daršiškių ir Uoginių kaimai.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę du žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Iš giminės istorijos
Žižmariškyje yra vienintelė ūkininko Ričardo Barzdenio sodyba. Pro Antašavą, Daršiškių kaimą, už miškelio, nesunku ją pasiekti žvyrkeliu. R. Barzdenis yra ne tik rajone žinomas žmogus. Jis iki šiol vadovauja Lietuvių skalikų augintojų sąjungai, pernai buvo Rotary Kupiškio skyriaus prezidentas.
Šį kartą su Ričardu pasikalbėjome ne tik apie jo ūkį, pomėgius, bet ir apie šio vienkiemio praeitį, jo ištakas.
„Čia ne kaimas, o vienkiemis. Studijų metais visiems irgi sakydavau, kad aš ne iš kaimo, o iš vienkiemio. Taip sakydavo ir mano dukros savo bendramoksliams.
Vienkiemyje gyvenimas šiek tiek kitoks, daugiau laisvės, daugiau erdvės nei kaime, kur gryčia prie gryčios“, – atskleidė savo požiūrį pašnekovas.
Ne visoms vietovėms taip pasiseka kaip Žižmariškiui. Vienkiemis melioracijos buvo nušluotas, bet Ričardo dėka vėl atgimė. Vadinasi, ne tuščios kalbos ir ne pompastika, kad žmones lyg magnetas traukia gimtos vietos.
„Mano senelis Dominykas su bobute Ona čia persikėlė gyventi iš Navikų kaimo, iš Subačiaus valsčiaus, kai iš Povilo Brazdžiūno nusipirko ūkį. Iš viso turėjo 64 hektarus žemės.
Mano tėvai buvo Juozas ir Aldona Liuda Barzdeniai. Tėvukas sakydavo, kad jį į Žižmariškį tėvai atsivežė dvejų metukų. Tėvukas buvo savanoris, priklausė Šaulių sąjungai. Buvo ištremtas į Sibirą. Ten praleido dešimt metų. Vedė sugrįžęs į Lietuvą, jau būdamas brandaus amžiaus. Mat buvo davęs sau žodį vesti tik Lietuvoje.
Aš gimiau 1959 metais, kai Žižmariškis priklausė Vabalninko rajonui. Metais jaunesnis mano brolis Juozas gimė jau Kupiškio rajone.
Mano dukros Donata, Gustė ir Vaiva, kai dar buvo nedidelės, bobutės klausinėjo, kodėl jos šeimoje auga trys, o seneliai turėjo tik du vaikus. Tai bobutė joms paaiškino, kad buvo sunkūs pokario laikai, o senelis jau senas. Tad nutarę, kad užteks dviejų vaikų. Išauginti, išleisti į mokslus daugiau vaikų jiems būtų buvę per sunku.
Brolis gyvena Panevėžyje. Jam tėvai paliko sodybą Daršiškiuose, kur gyveno dėl melioracijos nugriovus vienkiemį Žižmariškyje. Ten brolis vasaroja.
Senoji tėvų sodybvietė su žeme buvo sulyginta 1983 metais. Nebeliko tuo metu ir dar 13–15 kaimyninių vienkiemių Užubaliuose, Daršiškiuose, Kundriškiuose, Vosniūnuose (Panevėžio r.). Tėvukai iš pradžių nesutiko, kad jų namai būtų nugriauti, bet žiemą užpustydavo kelius, sunku būdavo pasiekti Antašavą. Daršiškiai buvo tarsi toks kompromisinis pasirinkimas. Ten iš Žižmariškio buvo perkelta klėtis ir pristatyta prie ūkinio pastato.
Kai tėvukas buvo Sibire, namas Žižmariškyje buvo nacionalizuotas, išardytas ir perstatytas prie Vabalninko dirbtuvių.
Grįžęs iš tremties tėvukas klėtyje langą išpjovė ir ten pradėjo kurtis. Iš pradžių buvo du kambariukai, vėliau ir trečią padarė. Tame iš klėties perdarytame name užaugau su broliu. Visiems vietos užteko“, – pasakojo Ričardas.
Kalbantis paaiškėjo, kad toje kiemo vietoje, kur dabar sėdėjome prie lauko stalo, stovėjo molinis tvartas. Naujas namas pastatytas vietoj buvusios pirtelės, kuri vėliau perdaryta į kalvę. Už namo, kur dabar yra vienas iš ūkinių pastatų, buvo senoji senelių gryčia.
Kelias į Daršiškius irgi ėjo ties ta vieta, kur dabar anūkams pastatytas žaidimų namelis, pro naują namą, pro buvusį Baltrėnų vienkiemį, kur šiandien žaliuoja pievos.
Ričardas pirmą klasę baigė Karsakiškyje, o 2–4 klasę – Daršiškių pradinėje mokykloje. Vėliau mokėsi Antašavoje. Ten baigęs aštuonias klases, toliau vidurinio mokslo atestato siekė tuometinėje Kupiškio V. Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Kurį laiką per mokslo metus gyveno pas savo pusbrolį tautodailininką Leoną Perekšlį, vėliau mokyklos bendrabutyje.
Kaip atkūrė ūkį
Kaip Ričardui kilo mintis vėl atgaivinti senelių ir tėvų vienkiemį? Jis sakė, kad nuo pat mažens buvo pažįstami visi žemės ūkio darbai. Domėjosi technika, neblogai mokėsi. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, ten įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Sugrįžo dirbti į Antašavą, nes čia buvo gavęs paskyrimą. Gyveno pas tėvus. Kai 1989 metais vedė, kolūkis davė butą Antašavoje. Po kelerių metų prie Antašavos pradėjo statytis namus.
„Tada vyko visuomeninio gyvenimo permainos. Pradėjome sukti galvą, ką toliau daryti. Labai gražiai buvo nušviečiamas ūkininkų gyvenimas. Čia buvo tėvų žemė. Tėvuko brolis dar gabalą savo žemės atidavė. Taip ir pradėjau ūkininkauti 50 hektarų žemės turėdamas nuo 1992 metų. Palemono gamybos blokelius, kurie buvo skirti namo statybai, iš kolūkio išsipirkome ir pradėjome statybas senelių ir tėvų žemėje.
Žemė Žižmariškyje akmenuota, prie smėlio ir durpės. Nutarėme su žmona Lidija užsiimti pienininkyste. Dabar turiu vidutinį pieno ūkį, 300 hektarų žemės. Ganyklų plotai aplink namus. Yra keletas pagalbininkų. Padeda ir dukros. Viena bando ūkininkauti. Per nelaimingą atsitikimą žmona mirė prieš aštuonerius metus“, – apie ūkininkavimo pradžią ir gyvenimą pasakojo Ričardas.
Paklaustas apie ūkio ateitį, jis sutiko su tuo, kad jau lyg ir į pensiją būtų laikas. Žinoma, kol kas dar energijos darbams užtenka. Tik dukrų noras lems, ar jos visiškai perims ūkį, ar tęs senelių ir tėvų ūkininkavimo tradiciją.
Donata yra pastatų energetikos specialistė, Gustė mokosi buhalterijos, o Vaiva scenografė, studijuoja Vilniaus dailės akademijos magistrantūroje.
„Aš savo dukroms sakau, kad savas ūkis yra sveiko gyvenimo būdo variantas. Ką užsiaugini, tą ir turi be jokių konservantų ir kitokių nereikalingų priedų“, – kalbėjo pašnekovas.
Pažintis su sodybos gyvūnais
Ričardui žvėrininkystė (danieliai ir dėmėtieji elniai), medžiokliniai šunys skalikai – tik hobis. Elnių buvo apie 100, o liko 46. Vilkai neseniai 50 jų sudorojo. Pasak ūkininko, požiūris į vilkus neteisingas. Per mažai jų leidžiama sumedžioti. Lietuvoje vilkų priviso per daug. Nuolat kenčia gyvulių augintojai. Kas susiduria, tas žino, kad lūšių irgi per daug.
Iš namų kiemo, kur mus budriai sekė keletas šunų, ėjome pasižiūrėti toliau aptvaruose besiganančių elnių ir danielių. Mus lydėjo jaunas jagdterjerų veislės šuniukas. Stabtelėjome prie sodo. Ričardas pašaukė ponių veislės baltą kumelaitę Pepę. Pamačiusi, kad gaus batono riekelę, ji netrukus skubriai atžingsniavo iš kito sodo galo. Leidosi paglostoma.
Toliau keliavome pro miškelį. Jo gale prasideda gal 10 hektarų aptvertas pievos plotas. Dėmėtųjų elnių arti nesimatė. Ričardas bandė juos prisišaukti, bet gyvūnai ganėsi kitame lauko gale, per daug toli. Pasukome tuo pačiu keliu atgal iki danielių aptvaro miškelyje.
Čia netrukus suviliotas batono rieke atbidzeno iš tankmės vienas danielius. Jis irgi leidosi paglostomas. Per tvorą bandė susibičiuliauti su mus lydinčiu šuniuku. Pasak Ričardo, šiame aptvare gyvena dar du danieliai, tik jie ne tokie drąsūs. Anksčiau čia buvo laikomi šernai, bet dėl kiaulių maro epidemijos jų buvo priverstas atsisakyti, nors tuos gyvūnus labai mėgsta.
Apsilankę danielių aptvare su sodybos šeimininku nuėjome į čia pat stovintį medinį namelį su terasa. Jo viduje sienos nukabinėtos elnių, stirnų, briedžių ir kitų žvėrių ragais ir kaukolėmis. Tarp jų įsiterpia ir informacija apie lietuvišką medžioklinių šunų skalikų veislę, eksponuojami diplomai, taurės ir kitokie apdovanojimai, gauti skalikų varžybose, vykusiose įvairiose šalyse. Ričardas čia kuria vienintelės lietuviškos veislės medžioklinių šunų skalikų muziejuką.
Ūkininkas šiuo metu turi 5 skalikus. Dvejus ar trejus metus nebuvo jų vados. Šiemet spalį viena vada turėtų būti. Ši nacionalinė lietuvių skalikų veislė mėgstama Baltarusijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, net Gruzijoje yra šios veislės atstovų. Nuo 2008 metų Žižmariškyje pas R. Barzdenį kovo pabaigoje vyksta Aukštaitijos regiono skalikų augintojų sambūriai. Be skalikų, Ričardas dar turi ir tris Sibiro laikas.
Istorijos pėdsakais
Sodyboje su Ričardu dar neatsisveikinome. Jis mus palydėjo iki senųjų Daršiškių kaimo kapinių, kur palaidoti 1863 metų sukilimo dalyviai. Jos visiškai netoli vienkiemio. Pakeliui dar stabtelėjome prie paminklinio akmens, kuris byloja, kad Žižmariškyje yra fizikos profesoriaus, akademiko Povilo Brazdžiūno tėviškė.
Netrukus privažiavome kelio rodyklę į sukilėlių palaidojimo vietą ir patraukėme į mišką vos įžiūrimu taku. Pasak Ričardo, čia, Žaliosios girios Kutgirio (Kiaulėdžių) miške, 1863 metų rudenį Eliziejaus Liudkevičiaus vadovaujami sukilėliai buvo apsupti ir kovėsi su carinės armijos daliniu. Per šias kautynes žuvo 56 sukilėliai, daug jų buvo sužeista ir pakliuvo į nelaisvę. Neišgyveno ir sunkiai sužeistas jų vadas E. Liudkevičius. Mirė vežamas į Panevėžį.
Nedidelėje miško proskynoje priėjome senuosius kapelius. Sukilėlių palaidojimo vieta sutvarkyta, čia pastatyta medinė memorialinė lenta su užrašu „Sukilėliams, žuvusiems prie Daršiškių 1863 metais“. Šią vietą ženklina ir prie medžio pritvirtinta medinė rūpintojėlio skulptūra.
Grįžome atgal kitu takeliu. Ričardas parodė kelis barsukų urvus. Dairėmės baravykų, bet pamatėme tik kelis kazlėkus. Praėjome ir baigiančią užaugti medžiais laukymę. Čia, anot Ričardo, buvo keli Daršiškių kaimo vienkiemiai.
Grįžtant namo galvoje sukosi vienintelė mintis – kiek tik per kelias valandėles įdomaus ir netikėto gali pamatyti, sužinoti nukakęs į atokų kaimo vienkiemį.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris pateikia duomenis, kad nuo XVI a. šios vietos priklausė Upytės valsčiaus Gikonių vaitijos Daršiškių kaimui. Nuo XVI a. pab. priklausė Vabalninko seniūnijos Mažuknėnų vaitijai.
1663 metais čia minimas Daršiškių kaimo užusienis Jogailiškis, kuriame gyveno valstietis Matulis. Vėliau šis užusienis jau vadintas Žižmariškiu, bet ilgai buvo negyvenamas. 1761 metais Žižmariškio užusienyje jau gyveno Motiejus Grubinskas, tada jis Vabalninko bažnyčioje susituokė su Elžbieta Žižmaryte iš Gikonių kaimo.
Žižmariškyje 1810 metais buvo 2 dūmai (ūkiai).
1825 metais buvo priskirtas Stumbriškio palivarkui, o 1849 metais – Stumbriškio valstybiniam dvarui. 1852 metais čia gyveno 21 žmogus.
1864 metais Kazimieras Brazdžiūnas dirbo 39,42 dešimtines žemės. Minimi ir mažažemiai Stanislovas Brazdžiūnas, Antanas Indriulis, Kotryna Mikšienė. 1869–1915 metais Žižmariškis priklausė Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiaus Daršiškių seniūnijai.
1870 metais buvo 15 gyventojų ir 40 deš. žemės. Pirmi liustraciniai savininkai buvo K. Brazdžiūnas, gavo 22,01 deš. žemės, Stanislovas Barzdenis – 3 deš. žemės, Antanas Indriulis – 2 deš. žemės. Dar du sklypai po 1 deš. žemės palikti atsargos kareiviams apgyvendinti. Buvo 10,72 deš. bendrų ganyklų ir 10,48 deš. nenaudingos žemės. XIX a. pab. užusienį iš tėvo Kazimiero paveldėjo buvęs eigulys Povilas Brazdžiūnas. Jis 1883 metais iš Antano Jermišenkos dar nusipirko gretimą Manilovkos užusienį (18,86 deš. žemės). Tuo tarpu mažažemiai Žižmariškyje negyveno, buvo pasklidę po gretimus kaimus ir net Sankt Peterburgą. 1903 metais Žižmariškyje buvo 16 gyventojų. 1911 metais matininkai N. Naumovas ir M. Višnevskis kaimą išskirstė į vienkiemius. Į aštuonis sklypus padalyta 79,24 deš. žemės. P. Brazdžiūnui teko 58,94 deš. žemės, o mažažemiams – po 2–3 deš. Žemės. P. Brazdžiūnas 1914 metais savo ūkį Žižmariškyje už 12 700 rub. pardavė Dominykui Barzdeniui iš Subačiaus valsčiaus, o pats nusipirko Antašavos dvaro centrą. 1915–1954 metais Žižmariškis priklausė Daršiškių, vėliau Antašavos seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo 1 ūkis, 9 gyventojai.
1933 metais sureguliavus Pyvesos vagą, atlikti žemės mainai su Uoginių kaimu ir pakoreguotos Žižmariškio savininkų žemės ribos. Čia 1935 metais D. Barzdeniui priklausė 64,39 ha žemės, Juozui Barzdeniui – 3,66 ha, Povilui, Antanui ir Kaziui Barzdeniams – 4,998 ha, Stasiui Indriuliui – 5 ha, Juozo Kručo įpėdiniams – 3,22 ha, Mikšiams – 3,32 ha.
1942 metais Žižmariškyje buvo Juozo Barzdenio ir Mykolo Klimavičiaus ūkiai. Iš viso 10 gyventojų.
1949–1956 metais Žižmariškis priklausė „Žalgirio“, 1959–1992 metais – Antašavos kolūkiui. 1959 metais kaime buvo Juozo Barzdenio, Kazio Melaikos ir Mykolo Klimavičiaus namų ūkiai. Iš viso 11 gyventojų. 1979 metais buvo 2 gyventojai, o 1989 metais gyventojų nebebuvo. Sodyba sunaikinta melioracijos metu. 1982 metais kovo 29 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku vietovė panaikinta. 1992 metais čia naujus namus pasistatė ūkininkas R. Barzdenis.
Iš Žižmariškio kilęs fizikas akademikas Povilas Brazdžiūnas.
1935 metais čia užrašyti šie vietovardžiai: Alijošpievė, Degimai, Indriulpievė, Lieknelis, Mikšpievė, Ruskavietė, Trakeliai (pievos), Epušotas (miškelis), Gruzdynė (dirva), Kamša (brasta), Purėnynė (brasta, balų apsupta pakiluma), Pyvesa (upė), Uosynė (miškelis).
