Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Rudo. Tėp visur gražu – lopai nusdožį visokiom spalvom. Sėdžiu savo gonkėly ir misliju: navatna būtyba yr žmogus. Jom vis negana ir negana. Gyvanam abudu su tatuku, o žiemai tiek visako privakavau, prisūdžiau, kad pusai kaimo užtaktų. Ale vėl kė pamisliji, tai negi duosi Dievo dovanai supūtėn. Va, pamidorai potys keselin prašytė prošos – raudoti, prisirpį, nėt broška. Tik bulbos šėmat prostos, ir kiaulinas mažutas surinkom. Kė didžiosios pasbaigs, ir tas suvolgysma kėp madų. Luptėn daug zobovos, su luobu galas visi purkotėn. Kopūstai vėlyviejė darži voliojas, jė šalnų nebijo, tai do golia pabūtėn.
Kų basakysi – savas pošaras žiemų geriausias. Kad ir koks pakirmijįs obolys papuola, boikis. Jaigu kirmala ryja, tai ir žmogui nepavodis. Ba kemikalų, čystas. Žiūrėk, pirktiniam oboly nieko nerasi, kietas, visas blizga kėp nauji čebotai, tai ir kirmala ti bijo lįstėn, gol jaučia, kad nieko volgomo neras, vėn kemikalai.
Čibulių irgi daugybį kasų pripyniau. Šėmat užaugo grožūs, ne žyduoliai, o golvos tai kėp mono diedo kumštis. Negaliu ir česnokais skųstis, turasma ko no kvarobų gintis, jaigu užeis visokė kosuliai. Nors ir smirda paskiau gerkla, ale užtat ligos nepuola. Neba jaunikliai asam, goliam ir česnaku atsiduotėn.
Gol tėp do ilgai būčia džiaugusis savo gėrybam, jaigu ne Ginuta. Soko, lakia miestan tolėtinio popėriaus pirktėn, bo par televizorių girdėjo, kad dėl brungios alėktros pabrikų uždora. „Čia viškum ne kas. Tai kėp raiks užpakalį šluostytėn, gol lapūkų lopais?“ – jau garsiai misliju.
„Taigi va. Užtat ir lakiu. Popėrius ne kruopos, katrų pavosėrį prispirkau, golia ilgiau pastovėtėn, – rėkia jau dviračio padalus mindama mono prietelka. – Kruopas kundys apstojo, raikė visas išmėstėn. Iškada, ale kų darysi.“
Raikia ir mon laktėn, kė visi sužinos, nė rulonėlio nebagausiu. Palingavau golvų Ginutai ir lakiu iš pogulio savo diedo kėltėn.
„Gana krioktėn. Kėlkis. Tėp ir visas navydnas pramėgosi. Ginuta sokė, pabrikų uždora, raikia laktėn krautuvan popėriaus pirktėn“, – purtau diedų ir rėkiu ausin, kad graičiau atsikėlt.
O tas vienų okį pramėrkė ir soko iš rato: „Nu ir kas. Visa palapa to popėrium užkišta. Do tau moža? Vosarų žvirbliai, mačiau, gūžtas sukės, o žiemų palam bus viškum gerai. Gol užmiršai, kėp žiemai baigiuntis pilnų priekabų atsitimpam? Tadu rėkei, kad vaina atais, kėp raiks ba popėriaus gyvintėn“, – primina diedas.
Nu, gol ir jo teisyba. Nepaskaičiovom tokart. Tadu vainai ruošėms, dabar pabrikų uždora, ale žmonas kėp gyvano, tėp ir tabagyvana gerai. Pavoserį mažiau kvėtkų pasodinom, daugiau bulbų ir ramyba rudenį. Bala nemotį to popėriaus, bat bus ko unt stolo padėtėn.
