Savanoriškoje veikloje kupiškėnė Skaistutė Paulauskienė dalyvauja apie septyniolika metų. Viskas prasidėjo nuo jos psichologijos studijų, nuo darbo su vaikais, kuriems reikėjo pagalbos.
Šiandien S. Paulauskienė pasinėrusi į maltiečių, teikiančių paramą senyviems žmonėms, o pastaruoju metu ir nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, veiklą.
Su šia moterimi pasikalbėjome apie savanorystę, kasdieniškas patirtis.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Netikėti sutapimai
Su S. Paulauskiene susitikome maltiečių būstinėje Vytauto g. Čia kelią kone kasdien randa ir Kupiškyje apsistoję karo pabėgėliai ukrainiečiai. Mat ši organizacija, remianti senyvus žmones, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, pradėjo teikti pagalbą ir ukrainiečiams.
Paklausus, kodėl pasirinko maltiečių organizaciją, S. Paulauskienė sakė tikrai nežinanti, kodėl taip nutiko.
„Tik cinkt galvoje tokia mintis apie maltiečius nežinia iš kur. Gal buvau nugirdusi jų reklamą per televiziją, tikrai nepamenu. Maltiečiai šiuo metu remia ir Ukrainos pabėgėlius. Bet tam skirtos lėšos atkeliauja iš kelių organizacijų („Carito“, „Stiprūs kartu“, „Gelbėkit vaikus“). Šalies savivaldybėse yra dešimt maltiečių grupių, kurioms paskirta bendrauti su užsieniečiais ir juos globoti. Taigi mes esame tarp jų.
Savo darbu čia džiaugiuosi. Tiek patyriau įdomių sutapimų. Atrodo, kad nematoma ranka viską vedžiotų. Pavyzdžiui, ruošėmės organizuoti maltiečių sriubą. Jai pilstyti sugalvojau pasikviesti buvusią savo mokinę gimnazistę. Lyg tyčia tą dieną ji pati ėmė ir atėjo manęs aplankyti. Tada ir sutarėme dėl pagalbos. Vėliau ji įsijungė ir į maltiečių savanorišką veiklą.
Buvo ir kitas atvejis. Atėjo moteris į būstinę ir klausia, ar neturime drabužių, tinkamų aukštai, stambiai moteriškei. Tada tokių neturėjome. Nespėjo ta interesantė išeiti, atėjo kita graži, aukšta moteris ir atnešė savo dydžio drabužių. Vėliau juos pasiūlėme tai moteriai, kuri tokių drabužių ieškojo. Jie atitiko jos dydį. Taigi viskas išėjo lyg pagal užsakymą.
Su ukrainiečiais irgi buvo gražių sutapimų.
Daiktus ukrainiečiams gali perduoti ir socialinė darbuotoja, bet visuomet stengiamės, kad žmonės ateitų patys ir pasirašytų, kad gavo jiems reikalingų daiktų, ir patys juos pasiimtų.
Pasikviečiau neseniai dukrelę pagimdžiusią ukrainietę užsukti į būstinę. Mačiau, kad išeina ji į lauką dukros pavežioti. Ji pas mus užsuko ir čia sutiko greitai turėjusią gimdyti savo kraštietę. Moterys pasikalbėjo.
Neseniai dukros susilaukusi ukrainietė pasidžiaugė gimdymo Panevėžyje patirtimi. Sakė, kad ten gera priežiūra. Nuramino būsimą gimdyvę. Moterys susitarė ir toliau palaikyti ryšius.
Atėję paramos ukrainiečiai pasidalina informacija apie darbo vietas, išsipasakoja, kaip jiems darbovietėse sekasi, pasikalba ir apie gyvenimo sąlygas, būsto paieškas.
Taigi dabar maltiečių būstinė yra virtusi neformalia ukrainiečių susitikimų ir pabendravimo vieta, ypač pirmadieniais ir trečiadieniais, kai yra priėmimo laikas. Ypač daug žmonių susirenka, kai dalijami higienos priemonių paketai. Ukrainiečiai pasikalba apie situaciją jų šalyje.
Papasakoja ir mums labai nuoširdžiai ir daug iš savo karčios patirties, kaip šiuo metu gyvena Ukrainoje likę jų giminės, pažįstami, kaip išgyvena netektis.
Susitinkame kartais ir individualiai su žmonėmis po darbų, kai jiems patogu. Man ar mano kolegoms tai nesunku. Juk gyvename netoli. Kuris turime laiko, tas ir ateiname“, – tvirtino S. Paulauskienė.
Ji sakė, kad daug ukrainiečių ateidavo į būstinę, kai tame pačiame pastate jiems vykdavo lietuvių kalbos pamokos.
Į jas atveždavo ir ukrainiečių, apsistojusių Rudiliuose. Tad ir šioms moterims buvo gera proga susitikti su savo tautiečiais.
Stinga pinigų, bet ne dėkingumo
Drabužių ir kitų buities daiktų ukrainiečiams, pasak S. Paulauskienės, labiausiai reikėjo pavasarį, kai jie tik pradėjo kurtis Kupiškyje. Tuo metu daug žmonių buvo atvažiavusių tik su viena pamaina pavasarinių drabužių. Šiandien karo pabėgėlių gyvenimas normalizavosi. Daug žmonių susirado darbą, apsiprato su gyvenimo permainomis, rado būstą. Kas susitvarkę dokumentus, gauna pašalpas. Labai juos remia ir rajono Savivaldybė, su kuria teikdami karo pabėgėliams paramą bendradarbiauja ir maltiečiai. Pašnekovė įsitikinusi, kad be savivaldos paramos nevyriausybinėms organizacijoms būtų labai sunku veikti.
Ukrainiečiai gali nemokamai po rajoną ar tarpmiestiniais Kupiškio autobusais važinėti. Žmonės tuo pasinaudoja. Ukrainiečiai apie kupiškėnus atsiliepia irgi labai gerai, kad jie supratingi, malonūs ir dosnūs.
„Kaip ir mūsų žmonės, ukrainiečiai dabar sako, kad visko turi, bet stinga pinigų. Nors dirbančių tarp ukrainiečių yra nemažai, bet jie gauna nedideles algas. Antai vasarą žemės ūkio darbus dirbę visi gaudavo minimalų atlyginimą. Tik vienas kitas iš šios bendruomenės žmonių dirba pagal specialybę. Yra važinėjančių darbuotis į Panevėžį. Sako, kad patogu, nes nuveža ir parveža, galima pasirinkti darbo grafiką“, – pasakojo pašnekovė.
S. Paulauskienė sakė, kad maltiečiai Kupiškyje jau išdalijo 400 higienos ir buitinės chemijos paketų už maždaug 10 tūkst. eurų.
Tie paketai būna vyrams, moterims ir vaikams. Labai paklausūs skalbimo milteliai, valymo priemonės, sauskelnės. O kiek išdalyta dviratukų, paspirtukų!
Pašnekovė pabrėžė, kad ukrainiečiai labai dėkoja už paramą.
Antai gimus vaikui viena moteris gavo vaikiškų vežimėlių rinkinį, drabužėlių kūdikiui ir panašių daiktų.
Tai ji netrukus atėjo į būstinę su tortu pasakyti ačiū.
Ukrainietės merginos, gyvenančios tame pačiame pastate, yra padėjusios ir paketus dalyti.
Ukrainietės atneša ir vaikiškų drabužėlių, kai jų vaikai juos išauga. Vyksta tokie gražūs mainai. Rajone nebuvo atvejų, kad kas nors piktnaudžiautų teikiama parama.
Širdies patirtys
Paklausta, kodėl savanoriauja, kas jai yra savanorystė, S. Paulauskienė sakė, kad bando analizuoti, kodėl tai daro, bet tikslaus vieno atsakymo neturi.
„Iškilių žodžių apie savanorystę nepasakysiu. Į mūsų organizaciją žmonės ateina ne dėl saviraiškos, savęs realizuoti, ne dėl to, kad neturi ką veikti, bet dėl to, kad nori padėti kitiems. Įbrendi į tą upę ir toliau brendi. Esu toje organizacijoje ir turiu dirbti kaip darbą. Dirbau mokytoja. Ir čia dirbu, turiu stengtis, kiek aš asmeniškai galiu, kiek kitiems esu reikalinga.
Savanoriams sakau, kad mes negalime darbuotis per prievartą. Bet paprastai, kai prireikia, visi su manimi dirbantys savanoriai suranda tokiai veiklai laiko.
Beje, dauguma iš jų yra dirbantys ir kitomis veiklomis labai užimti žmonės.
Anksčiau esu ne kartą padėjusi vaikams, senyvo amžiaus žmonėms. Tai atrodė natūralus dalykas. Jei gali, tai ir padedi.
Bet gal pirmą kartą pajutau širdyje nepaprastą gerumą, lengvumą, kad galiu padėti, kai teikiau pagalbą ukrainiečiams. Gal tai susiję su karu, su ekstremalia situacija, į kurią yra pakliuvę šie žmonės“, – svarstė pašnekovė.
