„LABIAUSIAI GAILA, KAD GIMTINĖJE DAR NESU NIEKO SUPROJEKTAVĘS“

Trylika metų Vilniuje gyvenantis iš Kupiškio kilęs Aivaras Baronas yra architektas. Kuria ir realizuoja įvairius architektūrinius projektus, daugiausia individualius namus, kitokios paskirties pastatus.
Pokalbis su Aivaru sukosi apie kelią architektūros link, dabar vyraujančias šios srities madas, asmeninius pomėgius. Nepamiršome ir jo gimtojo Kupiškio, į kurį pagal galimybes stengiasi grįžti, kaip jį vertina profesionalo žvilgsniu.

Jurga BANIONIENĖ

Aivarai, papasakokite apie save. Kuo užsiimate, kur dirbate?

Esu kupiškėnas, gimiau ir augau Kupiškyje. Baigiau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, paskui išvykau mokytis į Vilnių, po studijų čia ir likau. Šiuo metu kaip architektas dirbu pagal individualią veiklą.

Koks buvo Jūsų kelias architektūros link? Gal apie šią specialybę svajojote jau vaikystėje?

Labai anksti nusprendžiau, kad būsiu architektas, turbūt aštuntoje klasėje. Mokykloje būdavo kompiuterinės braižybos pamokos, mane jos domino, sekėsi. Pamenu, su draugu iš paralelinės klasės Valdu Šablevičiumi kartą iš mokyklos eidami namo pradėjome kalbėti, kad norėtume tapti architektais, to abu kryptingai ir siekėme. Su keletu kupiškėnų važinėdavome į Vilnių, lankėme Jaunųjų architektų mokyklą, kurią organizuoja Gedimino technikos universiteto architektūros fakultetas. Ši mokykla padeda pasiruošti stojamiesiems egzaminams į architektūros studijas. Šeimoje daugiau architektų nėra, bet jaučiau, kad tai – mano specialybė.

Bet nutiko taip, kad pirmiausia pabaigiau statybos inžinerijos studijas su inžinerinės architektūros kryptimi Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kai stojau, 2009 metais, į architektūrą balas buvo gana aukštas, galėjau įstoti į Kauno technikos universitetą, mokamą vietą, bet pasirinkau nemokamą mokslą. Jau studijuodamas jaučiau, kad tęsiu mokslus būtent architektūros srityje. Baigęs pirmą bakalaurą, iškart įstojau į antrą architektūros bakalauro kursą tame pačiame universitete.

Ar džiaugiatės pasirinkęs šias studijas?

Turiu daug draugų, kolegų, kurie mokėsi kartu, bet pabaigę architektūros mokslus pasirinko kitas darbo kryptis. Šios studijos reikalauja didelio atsidavimo. Yra specialybių, kur užtenka išmokti, iškalti ir pan., o architektūroje – kitaip. Gauni užduotį padaryti tam tikrą darbą ir nori nenori, iki galo turi pabaigti, kitaip toliau negali eiti.

Kai pradėjau dirbti, dar kartą įsitikinau, kad architektūra yra įdomus dalykas, kartu ir meno šaka, kur gali kurti. Vis dėlto darbas įtemptas, būna daug streso, ypač tada, kai spaudžia terminai. Bet džiaugiuosi savo specialybe, jai paskyriau tikrai daug metų. Jei reikėtų keisti darbą, net nežinočiau, į ką. Pakankamai daug žinių, patirties turiu, save jau laikau projektavimo srities specialistu. Šiame darbe yra gana daug monotonijos, architektūra, kaip daug kas galvoja, nesusideda vien iš braižybos, labai daug yra teisinės bazės, statybos įstatymai nuolat keičiasi, turi puikiai juos išmanyti, tai daugelį gąsdina.

Ką dažniausiai tenka projektuoti? Kas įdomiausia?

Aš daugiau užsiimu namų, pastatų projektavimu. Interjero srityje beveik nedirbu, visko aprėpti tikrai neįmanoma, be to, tam yra interjero dizaineriai. Pats įdomumas yra sukurti pastatą, kad jis atitiktų vietą, kur stovės, nebūtų kaip pašalinis dalykas. Projektuojant vis kitokios paskirties pastatus visada įdomu, sužinai naujų dalykų, giliniesi į statybos teisę. Kiekvieno pastato projektavimas turi savų niuansų. Darant paprastus namelius kartais būna tik mechaninis darbas, kiek nuobodu, visai kas kita, kai yra šiek tiek kūrybos. Kadangi dirbu daugiausia prie individualių namų, architektūrinė išraiška apribota. Bet buvo užsakymų, kur galėjau save realizuoti architektūriniais sprendiniais.

Ar prisimenate savo pirmą įgyvendintą projektą?

Praėjau dirbti kaip samdomas darbuotojas, darbų buvo visokių ir tikrai nemažai. Pirmiausia projektavau gyvenamuosius namus, vėliau atsirado ir kitokių projektų. Mano vienas įdomesnių suprojektuotų pastatų yra daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė prie Vilniaus oro uosto, ji daugiau atrodo ne kaip inžinerinis, bet architektūrinis statinys. Tai vienas rimčiausių darbų, įgyvendintų kartu su kolegomis.

Kai pradėjau individualią veiklą, dažniau mane pasiekia privatūs užsakovai, tenka projektuoti gyvenamuosius namus, kitos paskirties pastatus.

Kaip dirbti įdomiau, ar kai žmonės pas architektą ateina žinodami, ko nori, ar kai viską palieka jam įgyvendinti?

Man patinka, kai žmonės žino, ko norėtų. Ieškoti su įnoringais klientais, kas jiems galėtų būti priimtina, turbūt architektai labiausiai ir nemėgsta. Tikrai yra buvę tokių atvejų, kai klientai buvo be nuomonės, ieškojau, viską padariau, o galiausiai jie rado kažkur internete planą ir paprašė padaryti būtent tokį. Gal taip atsitinka dėl to, kad iki projektavimo žmonės mažai tuo domisi, o pradėjus projektuoti viskas atsiremia į pinigus, jie ima ieškoti paties optimaliausio, pigiausio varianto. Nes šiais laikais statyba tikrai nepigi.

Ar galima išskirti, kokios šiandien dominuoja individualių namų statybos mados?

Mados yra labai slidus dalykas. Žmonės dabar vis labiau pradeda galvoti apie pastato kvadratūrą. Niekas nebenori statytis pilių, siekia, kad bendras pastato plotas būtų optimalus. Viską lemia pinigai ir energetika, kadangi pagal galiojančius įstatymus naujos statybos pastatams reikalinga A++ energinė klasė. Kuo ji aukštesnė, tuo brangiau statyba kainuoja.

Kalbėdamas apie vieno ar dviejų aukštų namus, būčiau šiek tiek atsargesnis dėl madų, nes dažnai atsižvelgiama į patį sklypą. Jei jis didesnis, kažin, ar reikalingas dviejų aukštų namas, logiška statytis vieno, bet jei sklypas mažesnis, galima pagalvoti ir apie dviejų aukštų namą. Pati architektūra daug priklauso nuo žmonių požiūrio, vieniems patinka moderni, kitiems norisi klasikinės architektūros, kartais pati teritorija įspraudžia į tam tikrus rėmus.

Darbai darbais, o ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Mokyklos laikais žaisdavau krepšinį, Vilniuje irgi tą patį darau, varžybose nedalyvauju, tiesiog savo malonumui. Jau seniai planavau, o šiemet pradėjau plaukioti su jėgos aitvarais. Važinėju motociklu, žiemą slidinėju, man patinka ekstremalesnis laisvalaikio praleidimo būdas, taip pat keliauju.

Ar niekada neketinote grįžti gyventi į Kupiškį?

Savęs vilniečiu nelaikau. Kaip buvau, taip ir esu kupiškėnas. Buvo pamąstymų galbūt grįžti, bet sostinėje laiko darbas, dauguma užsakymų yra būtent Vilniuje. Darbo sąlygos tenkina, būdamas architektu dirbi visoje Lietuvoje, bet užsakovai labiau nori, kad būtų galima dažnai susitikti, atvykti į sklypą, apžiūrėti ir pan. Pastaruosius metus vis daugiau tenka dirbti arčiau Kupiškio, Utenos apskrityje. Beje, Vilniuje gyvenantiems kupiškėnams yra tekę projektuoti nemažai namų. Dabar tarp bendraamžių toks laikas, kai visi kuria šeimas, nori statytis savo būstus. Labai gailiuosi, kad Kupiškyje dar nieko neteko suprojektuoti.

Į gimtinę yra progų parvažiuoti?

Čia gyvena tėvai, sesuo grįžusi po studijų irgi gyvena Kupiškyje, taip pat dėdė, kiti giminaičiai, bent kartą per mėnesį stengiuosi parvažiuoti. Vasarą ir dažniau, gana daug draugų yra likusių.

Ar apžvelgus Kupiškio panoramą yra kampelis, kuris pats jaukiausias gimtinėje? Ar pastatas, kuris Jums, kaip architektui, malonus akiai.
Mane žavi visas Kupiškio marių peizažas. Net mokyklos laikais eidavome prie piliakalnio, dabar viskas čia puikiai sutvarkyta – Uošvės Liežuvis, veikia vandenlenčių parkas. Iš pastatų visada patiko Kupiškio bažnyčia, iš rekonstruotų pastatų – autobusų stotis.

Kaip vertinate naujus architektūrinius sprendimus – miesto aikštę, autobusų parką, būsimą baseiną ir kt.?

Viskas turi keistis. Tai labai sveikintini sprendimai. Taip, istoriniai pastatai turi išlikti, bet visko užkonservuoti neįmanoma, žiūrint istoriškai, visada viskas keitėsi, pokyčiai turi vykti. Gerai, kad atsiras baseinas, tik vienintelis minusas, kad viskas užtrunka labai ilgai. Žiūrint į Kupiškį iš šalies, reikia to, kad miestas trauktų aplinkinių rajonų gyventojus. Miesto architektūra turi keistis, gal ne kardinaliai, bet naujovės būtinos.