Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Rudeniškas vėjas ir drėgmė vis dažniau verčia susigūžti. Bet ruduo ateis ir praeis. Yra ir svarbesnių dalykų, kurie verčia krūpčioti. Kai kas senokai taip krūpčioja ir kas mėnesį su baime laukia sąskaitų.
Mano pažįstama gavo sąskaitą už elektrą. Kadangi buvo pasirinkusi „Perlo energijos“ paslaugas, tai po nesėkmingo pastarosios starto dabar tapo priklausoma nuo garantinio – ESO – tiekėjo. Kito „nepriklausomo“ tiekėjo nebesiryžo rinktis, juolab tada, kai Ministrė Pirmininkė paporino, kad žmonės patys kalti dėl tokio pasirinkimo. Dabar, anot mano pašnekovės, gavus sąskaitą kaip Žilvinui Žvaguliui nenutiko (jam nuo 11 tūkstančių eurų sąskaitos vidurius paleido), bet atsilošti atgal privertė. Deklaravo naktinės elektros suvartojimą 128 kW, o dieninės 122 kW. Sąskaita – 202 eurai. Į tą sąskaitą įrašyti net keturi kainos komponentai: persiuntimo paslaugos kaina, garantinio tiekimo energijos kaina, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina (beje, įvertinta 0,00 Eur), persiuntimo paslaugos papildomos dedamosios kaina. Tiesa, paskui prierašas, kad 119 eurų kompensuoja valstybė. Valstybinei įmonei kompensuoja valstybė?!
Neseniai teko lankytis Lenkijoje. Ji taip pat susiduria su energijos krize, ji taip pat Europos Sąjungos valstybė, bet ten dieninės kilovatvalandės kaina 16 euro centų, o naktinės – 8. Lenkija jau seniai stebi šį sektorių ir žaboja apetitus. O mes – niekaip. Pas mus jeigu krizė – tai giliausia, jeigu kainų kilimas – tai pats didžiausias. Kažkodėl jaunieji Lietuvos valdžios atstovai nesusitvarko su problemomis. Tokius veikėjus labai taikliai apibūdino viena mano kolegių – anūkai. Suprask paprastai – jiems dar reikia mokytis ir užaugti.
Bet tie mūsų anūkai kai kur labai paskuba. Antai ministrė Aušrinė Armonaitė Lietuvai pasiūlė prisijungti prie kosmoso programos, kita tos pačios partijos narė su kolege susirūpino šeimų seksualiniu gyvenimu – be aiškiai išreikšto sutikimo (tikriausiai, raštiško) sekso tarp sutuoktinių ir artimus ryšius palaikančių porų nebus!
Ką dar moka ši valdžia – tai žaidimus su statistika. Vieni sako, kad atlyginimai smarkiai padidėjo, o, mes, paprasti mirtingieji, niekaip nesuprantame, kam ir kur didėjo. Mums atkerta – statistika rodo.
Beje, statistika rodo, kad ir nedarbas Lietuvoje sumažėjo, nors nuo besiregistruojančių žmonių Užimtumo tarnybos durys nespėja užsiverti. Išeitis labai paprasta: dabar ten yra dvi kategorijos bedarbių: pasiruošusių ir nepasiruošusių darbo rinkai. Tai va, tų pasiruošusių darbuotojų tikrai ne kažkiek, vadinasi, viskas – puiku, sumažėjo bedarbių!
Tos nuostabios statistikos aukomis tapo ir maitinimo įstaigos bei viešbučiai, nes, anot mūsų Ministrės Pirmininkės, jie gyvena puikiai, pelnuose maudosi. Pastarieji vienu balsu šaukia, kad tai netiesa, tačiau kas jų klausys. Motulė statistika rodo kitaip.
„Dabar, kai išgirstu apie naujas pagalbos priemones, iškart ieškau vietos, kur mus išdurs valdžia. Ir keisčiausia, kad dar nė karto neapsirikau. Kas kartą po lengvatų atsirasdavo nauji mokesčiai“, – savo mintis dėstė visą gyvenimą universitete teisę dėstęs profesorius, o dabar senatvę leidžiantis pas vaikus Norvegijoje.
Labai įdomus pasiūlymas taupyti. Per savaitę dvi dienas dirbame iš namų, o valdiškos įstaigos užsuks šildymo kranus, nereikės elektros deginti. O kokius kranus darbuotojas užsuks savo namuose, jam nereikės papildomai elektros? Kas čia šiuo atveju ką dotuos?
Ši valdžia turi unikalų gebėjimą supriešinti net pačius ramiausius, lojaliausius savo žmones. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, visi supratome ir be jokių išlygų pasiūlėme karo pabėgėliams, kas ką galėjome ir turėjome, – vieni pastogę, kiti drabužiais šelpėme, treti aukojome pinigus.
Dabartinis valdžios siūlymas prie mokesčių įtraukti dar vieną dedamąją, kuri būtų skirta Ukrainos atstatymui, skamba įžūliai. Negalima per prievartą ir dar per mokesčius rinkti paramą. Tai pats lengviausias kelias nuteikti žmones prieš bet kokią pagalbą. Bet koks prievartinis mokestis žmones verčia abejoti, priešintis. Tokiomis dedamosiomis mokesčių dalimis lengviausia patį geriausią norą paversti nieku. Todėl ir galvoji, kam tie mūsų anūkai tarnauja, Lietuvai ar Rusijai, kuri tik ir ieško tokių valdžios perliukų.
O tų perliukų toli ieškoti nereikia. Apsidairykime aplinkui. Nuo vakar prasidėjo Savivaldybių tarybų ir merų rinkimų politinė kampanija. Pavasarį rinksime naują savivaldą, naujus merus. Vis dažniau renginiuose pirmose eilėse ir ant scenos su gėlėmis ir pyragais galima pamatyti mūsų dabartinius ir būsimuosius.
Vis dažniau senjorus (nes jie ištikimiausi rinkėjai) pradės lankyti kandidatai ir bent naujų kėdžių ar kelionių pažadėti. Nenustebkite, kad ir bažnyčioje po Mišių prie durų su jumis atsisveikins ir nuolankiai ranką spaus ne tik klebonas, bet ir koks nors kandidatas. O kaimuose gyvenantys galite ir netikėtų svečių sulaukti su maloniais pasiteiravimais, kaip gyvenate, kuo gali padėti (žinoma, iki rinkimų), tad stipriau pririškite šunis, kad kandidatams kelnių nesuplėšytų. Politinis nerštas prasideda. Artėja mūsų – rinkėjų – žvaigždžių valanda. Laikykimės!
