ZITA SABALIAUSKIENĖ: „ESU LINKUSI PASITIKĖTI ŽMONĖMIS“

Su Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zita Sabaliauskiene susitikome ne kur kitur, o gimnazijoje. Toje pačioje, kurią baigė, į kurią grįžo dirbti mokytoja. 27 metai atiduoti ugdant pradinukus, dar beveik tiek – dirbant administracinį darbą.

Jurga BANIONIENĖ

Pedagogikos keliu – per 40 metų

Z. Sabaliauskienės pedagoginio darbo stažas – 44 metai. Nuo 1978 metų ji dirba L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Šiandien yra direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o savo darbinę karjerą pradėjo kaip pradinių klasių mokytoja.

„Kai baigiau mokslus, man buvo pasiūlyta tapti darželio vedėja Migonyse, bet nenorėjau važinėti, atsisakiau. Laisvos darbo vietos Kupiškio darželyje tuo metu nebuvo. Vlado Rekašiaus mokykloje buvo šešiamečių priešmokyklinukų grupė, Violeta Senvaitienė išėjo į dekretą, vietoje jos atėjau laikinai dirbti. Bet teko padirbėti ilgiau, kol pati išėjau auginti sūnaus. Po dekreto dirbau Didžprūdėlių pradinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, kurį laiką Salamiestyje. O paskui, baigus universitetą, ratas apsisuko ir vėl sugrįžau į savo gimtąją mokyklą. Jai tada vadovavo Alvydas Žiulpa, taip iki šiol ir likau“, – savo pedagoginį kelią prisiminė pašnekovė.

Tarp odontologijos ir pedagogikos

Paklausus, kodėl pasirinko būtent pedagogiką, Z. Sabaliauskienė teigė, kad kai buvo maža, labai norėjo būti mokytoja. „Gal tai buvo pradinių klasių mokytojos Janinos Juodakienės įtaka, gal mano bobunytės pasakojimai apie 1939 metais jų kaimo gryčioje veikusią Gaigalių pradžios mokyklą. Ji kalbėdavo apie mokytoją, koks jis išsilavinęs, viską žinantis ir geras. Galėjo apsisprendimą lemti ir mūsų šeimos draugai Vyšniauskai. Sofija Vyšniauskienė visą laiką dirbo V. Rekašiaus vidurinėje mokykloje, buvo ir direktorė, ir pavaduotoja. Mūsų šeimos labai draugavo, tad ji buvo visada šalia.
Kai reikėjo stoti mokytis, buvo dvi alternatyvos, ką pasirinkti, – odontologiją ar pedagogiką. Norėjau pirmiausia stoti į dantų technikus, o tada į odontologus, tais laikais odontologija buvo prestižinė specialybė, bet mama buvo medicinos sesuo, sakydavo, kad bus sunku, tad ir atkalbėjo. Svarsčiau pasirinkti rusų kalbą, bet šeimoje nutarėme, kad geriau tapsiu pradinių klasių mokytoja, visada bus darbo. Prieš rusų kalbą tėvai buvo nusiteikę, o bobutė vis man sakydavo, kad gal dar sulauksime laisvos Lietuvos. Jų įsitikinimu tai buvo ta kalba, kurios nereikėtų mokytis. Tad 1976 m. padaviau dokumentus į Šiaulių pedagoginį institutą. Bet jau draugavau su būsimu vyru, jis norėjo, kad būčiau arčiau, prikalbino ir perėjau į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą.
Ją per dvejus metus baigiau. Įgijau darželio auklėtojos specialybę, aišku, tėvai labai pyko. Vis dėlto vėliau, 1992 metais, neakivaizdiniu būdu baigiau Šiaulių universitetą ir gavau pradinių klasių mokytojos diplomą“, – pasakojo Z. Sabaliauskienė.

Duoti šansą pasitikėti

27 metus Zita mokė pradinukus. Ji sakė, kad visada labai mylėjo vaikus, ir jie ją mylėjo. Tad ir darbas buvo širdžiai mielas. „Ir anksčiau, ir jau būdama direktoriaus pavaduotoja ugdymui dirbau su žmonėmis. Negali būti visuomet tik labai geras, pareigos reikalauja tam tikro reiklumo, bet esu linkusi pasitikėti žmonėmis ir jie niekada neapgauna. Žinoma, pasitaiko visokių sudėtingų situacijų, ir pats kažką pamiršti, bet reikia staiga – ir žmonės, su kuriais betarpiškai bendrauji, tikrai padeda. Nė apie vieną negalėčiau pasakyti blogo žodžio, tik visada reikia duoti šansą pasitikėti“, – kalbėjo pašnekovė.

Paklausta, kaip randa balansą tarp darbo ir laisvalaikio, Z. Sabaliauskienė sakė, kad iki maždaug 40 metų buvo tikra darboholikė. Labai daug laiko skyrė darbui, jam aukodavo savaitgalius, naktimis ruošdavosi pamokoms, dėl to nukentėdavo ir šeima, vaikai. „Gal ir laikmetis toks buvo. Iki devintos valandos vakaro sėdėdavome mokykloje, ruošėmės gimnazijos statuso suteikimui, reikėjo visokių dokumentų, nuolatiniai posėdžiai, metodinės grupės ir pan. O paskui įsivedžiau tokią taisyklę: savaitgaliais nebedirbti, pamaniau, kad nieko neatsitiks, intensyviau padirbėsiu darbo dienomis ir tai pasitvirtino. Išmokau paskirstyti darbus, susidariau žmonių grupes, kad padėtų“, – apie darbo aktualijas pasakojo direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

Gimnazijoje ji atsakinga už visų renginių organizavimą, šventes, leidinius, tad tik spėk suktis. Visada apsupta jaunimo. Sakoma, kad tada ir pats tarp jų išlieki jaunas. Anot Zitos, išties taip ir yra. Negali atsilikti nuo laikmečio. Be to, daug priklauso nuo paties žmogaus, jo savijautos. Jaunatviškumo, energijos labai suteikia judėjimas, o su mokiniais tenka dažnai keliauti.

Svarbiausia – mokėti susitarti su jaunimu

Prakalbus apie mokytojo autoritetą šiuolaikinėje visuomenėje, Z. Sabaliauskienė sakė, kad mokytojai dabar yra virtę paslaugų teikėjais, o nebe žinovais. Seniau informacija buvo mažiau prieinama, nebuvo interneto, tik knygos, kurias ne visi galėjo įpirkti. Tada mokytojas buvo tikras autoritetas, nes jis turėjo daugiau žinių ir gebėjimų.

„Šiandien labiau gerbiami tie mokytojai, kurie moka susitarti su dabartiniu jaunimu, nebijo pasakyti, kad suklydo, kažko nežino. Aš jei nežinau, pažadu pasidomėti, atsakyti kitą kartą“, – tikino pašnekovė.

Neabejotinai mokytojas turi būti visada žingeidus, viskuo pats domėtis. Ir Z. Sabaliauskienė stengiasi tai daryti, bet dabar informacijos srautas toks didelis, kad visko aprėpti tiesiog neįmanoma.
„Mokytojus kartais išgirstu sakant, kad vaikai mokosi tik tą minutę, aš irgi pradedu atsirinkti, informacijos, kurios nereikia, tiesiog nebeimu. Seniau skaitydavome knygas, žurnalus, dabar nebėra prasmės, kai visas internetas prieinamas bet kam, ką nori, gali rasti. Ar teisinga ši informacija, ar ne, diskutuotina, bet galima rasti įvairiausių dalykų“, – mintis dėstė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja.

Šilti susitikimai

Minčiai, kad mokinys turi pranokti savo mokytoją, ji tikrai pritaria. Dažnai prisimena savo buvusius pradinių klasių mokinius. Tarp jų buvo visokių, kažkam tam tikri dalykai prasčiau sekėsi, bet šiandien jie puikūs savo srities specialistai. „Tarp jų yra verslininkų, gydytojų, pavyzdžiui, Edgaras Kulikauskas mano buvęs mokinys. Yra ir teisininkų, choreografų, kariškių, policininkų, visokių specialybių žmonių, visi rado savo vietą“, – pabrėžė pašnekovė.

Kaip sekasi buvusiems mokiniams, Z. Sabaliauskienė daugiausia sužino iš jų tėvų, tebegyvenančių Kupiškyje. Tačiau ir po daug metų sutiktus savo pradinukus atpažįsta, dažnai pati būna jų gatvėje užkalbinama, pasišneka.

Paklausta, už ką labiausiai dėkinga savo buvusiems mokiniams, ji sakė, kad pirmiausia už tai, jog buvo šalia, galėjo juos ugdyti. „Pradinukai – tai tie vaikai, kurie mėgsta daug keliauti, tad esu dėkinga ir jų tėvams, kad suteikdavo galimybę mums apvažiuoti labai daug Lietuvos. Ir pati daug pamačiau ir sužinojau“, – kalbėjo ji.

Kolegoms dėkinga už komandinį darbą, betarpišką bendravimą, supratingumą, jų ryžtą ir aukojimąsi dėl gimnazijos ir jos mokinių. Mokytojai, anot pašnekovės, be jokios abejonės, atiduoda labai daug pastangų, kad suteiktų žinių, išmokytų vaikus. Svarbiausia – kad jie tai priimtų.

Kiekviename darbe būna dalykų, kurie giliai įstringa į atmintį. Per darbo mokykloje metus Z. Sabaliauskienei labiausiai įsiminė vienas skaudus atvejis, kai vykstant pertvarkai, kai gimnazija buvo išgryninama, reikėjo atsisveikinti su pradinių klasių mokytojais. Kadangi buvo jų kuratorė, ši nelengva užduotis jai ir teko. Daliai mokytojų buvo pasiūlyta persikvalifikuoti ir jiems sėkmingai tai pavyko padaryti, kiti išėjo dirbti į pradinę mokyklą.

Zita džiaugėsi, jog visi geranoriškai suvokė, kad pokyčiai neišvengiami, kad neliko didelių nuoskaudų.

„Labai smagu tai, kad iki šiol mes, buvusių pradinių klasių mokytojų kolektyvas, esame kaip vienas kumštis, vis susitinkame. Šiemet dar nesuorganizuotas susitikimas, Virginija Kručienė man apie tai jau priminė“, – šypsojosi pavaduotoja.

Mokytojas turi būti

Pasikalbėjome ir apie pasikeitusį mokinių ugdymą. Z. Sabaliauskienės manymu, jis kinta tam tikra spirale. Viskas grįžta, tik kitais pavadinimais, įvardijimais. „Kai atsirado tautinės mokyklos idėja, pagalvojau, juk nieko naujo. Jau anais laikais Antanas Maceina panašiai mąstė. Paskui nuo Meilės Lukšienės koncepcijos ugdymas nukrypo į visai kitą, skandinavišką, pusę. Dabar imame daugiau užsienio, skandinavų pavyzdžio, bet ar mūsų mentalitetas, gyvenimo būdas atitinka, nežinau. Ugdymas keičiasi, bet keičiasi ir laikmetis, tai nėra blogai. Kaita, naujovės turi būti, jos duoda teigiamų rezultatų“, – tvirtino Zita.

Mokytojų nuolat stinga, baiminamasi, kad mokyklos tuoj liks be jų. Z. Sabaliauskienė prisiminė jai giliai įstrigusį švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio pasakymą, kad 2030 metais mokytojų praktiškai nebereikės, mokiniai galės patys mokytis.

„Vargu. Taip, šiandien daug darbo padaro įvairios sistemos, robotai. Mokinių pagrindinio ugdymo patikra vyksta nuotoliniu būdu, internetu. Gal ir gerai, bet sistemos ne visada suveikia, negali prisijungti ir pan., o kai yra mokytojas – gyvas tarpininkas, jis gali pasakyti, pataisyti, parodyti. Nežinau, ar bus taip, kad vaikai galės mokytis visai be jų. Mokytojų trūksta, niekas neina į šią specialybę, kurią valstybė norėjo padaryti prestižine, tai nepavyksta. Aš manau, kad prestižą kuria ne vien tiktai atlyginimų kėlimas, kuris dabar tikrai nedidelis. Mokytojo darbas nebėra prestižinis, jeigu nebegali nusipirkti knygos ar nueiti į teatrą, kažkur nuvykti“, – svarstė Z. Sabaliauskienė.

Pašnekovės manymu, mokytojo specialybę dabar renkasi tie, kuri turi pašaukimą. Vienas kitas jaunuolis galbūt mano, kad gali kažką pakeisti Lietuvos švietimo sistemoje.
Jei turėtų burtų lazdelę ir galėtų imti ir vienu mostu kažką čia pakeisti, pašnekovė sakė, jog sureguliuotų egzaminų sesijas taip, kad jie būtų ne stojamieji į aukštąsias mokyklas, o tiesiog vidurinio ugdymo pabaigimas. Gal tada būtų mažiau įtampos ir mokytojams, ir mokiniams.

Užaugo gaisrinėje

Z. Sabaliauskienė – tikra kupiškėnė. Pirmi jos vaikystės metai prabėgo Atgimimo gatvėje, kur tėvai nuomojo butą. Labai greitai po dukros gimimo šeima persikraustė į buvusį gaisrinės pastatą dabartinėje Ugniagesių gatvėje.

„Mano mama Bronė Petrulienė visą gyvenimą dirbo medicinos seserimi, o tėtis Bronislavas Petrulis buvo Priešgaisrinės dalies viršininkas, gavo tarnybinį butą. Atsimenu, apačioje buvo garažai, stovėjo gaisrinės mašinos ir veikė budinčioji dalis, iš kitos pastato pusės – ugniagesių savanorių draugija, o mes antrame aukšte gyvenome. Ir į tuometę Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą iš čia vaikščiojau, kol pastatė priestatą. Tėveliai čia gyveno beveik iki 1990 metų, paskui persikraustė į kooperatinį butą. Augau su sese Irena. Kai ji gimė, man buvo treji metukai. Labai gerai prisimenu, kai su bobute atvažiavome iš kaimo vaiko pažiūrėti. Labai verkė, pati neatsimenu, bet sakė, kad pasiprašiau bobunytės namo, sakiau, kad čia nebūsiu. Man bobunytė buvo labai svarbus žmogus. Senelių sodybos Dapšių kaime dabar nebėra, kai ėjo melioracija nugriovė, mano visos vaikystės vasaros ten prabėgo ir dalis jaunystės. Seneliai gyveno ūkiškai, laikė karves, tad darbų netrūko. Ir šienapjūtės, ir cukrinių runkelių ravėjimas, kai kolūkio laikais normas reikėdavo įvykdyti. Bobunytė po senelio mirties apsigyveno Kupiškyje, tėvų kooperatiniame bute. Pradėjus man dirbti ir ėmus sūnui sirgti lankant lopšelį, persikraustė į mūsų šeimą ir 18 metų pragyveno su mumis, padėjo užauginti mano vaikus Arūną ir Tomutę“, – pasakojo pašnekovė.

Kai prakalbome apie laisvalaikį, Z. Sabaliauskienė sakė, kad jos pomėgiai labai žemiški. Vienu metu patiko šeimininkauti virtuvėje, ypač konservuoti, gaminti įvairius kepinius. „Dar visą gyvenimą mėgau grybauti, ne kiek valgyti grybus, kiek juos rinkti. Turiu savo žinomas vietas, nors miškas keičiasi, labai iškirsta, bet grybų vis tiek randu. Mėgstu kaimo ramybę, turime sodybą, ten dažnai važiuoju, trauka tokia gera, net nesinori išvažiuoti. Taip pat man patinka keliauti, kiek leido galimybės, esu nemažai pakeliavusi. Skaityti knygų nelabai mėgstu, bet žiūriu filmus, patinka ir veiksmo, bet labiausiai melodramos“, – apie savo laisvalaikį pasakojo Z. Sabaliauskienė.