NAVATNA ARBOTA (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Nesanai buvo toks nutikimas par mum. Kartų par nedėlių suveina bobutas, katrom virš 80 matų, viena pas kitų pakėminėt. Susada ir kelias valundas davai kalbosytėn, kas numira, gima ar išsiskyra, katros vaikai blogesni: par ratai aplunko, mažai rūpinas ar do ko trūksta. Skalbia jos visiem kaulalius no dūšios.

Tokian sustikiman dykos neataina – kožna kai kų atsinaša. Viena kokį piernykų, kita dašros šmotėlį. Mona bobuta, kėp namų gaspadina, norėjo pasrodyt, tai visom pasidžiaugė, kad dukta gastinčiaus iš užsėnio atovežė baisiai skanios arbotos – galas visos pakarštavotėn!

Užukaita vandėnio, dova visom po grožų pakėlį su nupaišytu kvietku. Visos motaralas tik čėžina, skubina užsipiltėn arbotų. Tik vando kažin ko jokiu spalvu nenusdožo: kėp buvo boltas, tėp ir liko. „Tėp ir turia būtėn – čia gi ekologiška arbota“, – visom apšviečia protus maniškė. Do po šaukštėlį cukraus įsidada ir gėria visos. Kėp ir spalvos, tėp ir skonio nelabai yr – tik navatnai blokėm atsiduoda.

Tyli visos babutas ir gėria – negi peiksi iš toli važtų arbotų. Tokių, soko, tik karoliai gėria. Jė gol priprotį prė tokio smoko, o mas tik kartų par gyvėnimų goliam paragautėn.
Gol tėp arbotos gėrimas ir būt pasbaigįs, ale po dienos bobuta atonešė mon tų arbotos pakėlį paskaitytėn. Soko, nori sužinotėn, kokių gėra visos. Skaitau, vartau akis ir misliju, kėp čia delikačiai paklausus apė sveikotų. Sakau, ar tomstai no tos arbotos noktį nieko nebuvo? O bobuta mon soko, kad ne, tik labai kasytis norėjos, tai praskosa visų noktį.
Tadu jau įsidrųsinus klausiu, o kėp draugėm, neskumbino nė viena? „Ne, ko jos mon skumbis, pavakarojom, išgėram ir išsiskirstam“, – atokerta bobuta.
„Matai, ti unt pakėlio parašyta, kad tė miltaliai skirti kvėtkom, kad ilgiau pamerkti stovatų. Ne arbota šičianai. Ir tų miltalių pakėlį raikia unt litro vandenio supiltėn, o jūs po vienų podėlin suspylat“, – bandau ramiu balsu sakytėn.

O maniškė do ginčijas, kad unt pakėlio gražus kvietkas nupaišytas, tai suproto, kad jo lapelius ir gėra.
„Kvietkas tai nupaišytas, o nematai, kad parodyta, kėp pakėlį vazon pilia?“ – jau papykus klausiu.

Tadu bobuta ramiu balseliu soko: „Mas mislijom, kad čia toks novatnas podėlis. Ginuta sokė, kad mota iš panašių ponias gėriunt, par televizorių roda.“
Nu kų ti bapasginčysi: svarbu, kad bobutas gyvos liko. Paskosa par noktį ir vėl loksto po kaimų – ilgiau nenuvys.