Gebėjimą kurti galbūt turi visi žmonės, tik ne visi suvokia ir suranda, kur jį pritaikyti. Reikia mokytojo, patarėjo, žmogaus, kuris paskatintų. Kuris neužrakintų durų pakeleiviui, kuris sugebėtų bendrauti, įtraukti, sudominti. Ramygaloje, Panevėžio rajone, yra amatų centras, kuriame šeimininkauja Laima Kiškienė. Pedagogė, tautodailininkė, edukatorė. Verta ten užsukti vienam ar su bendrakeleiviais, trumpam pasižvalgyti ar ilgėliau pasibūti edukacinėje pamokoje.
Virginija JUŠKIENĖ
Su senovės ženklais
Turistiniuose lankstinukuose Ramygalos amatų centras įmantriai pavadintas – amatų rezidencija. O tikrovėje čia jautiesi sugrįžęs namo, į kaimą, pas senelius, galbūt pavasaroti. Miestelis nemažas, gal per tūkstantį gyventojų, o čia – medinukas, su senovinėmis langinėmis. Tvarkingas, paskendęs žalumoje. Sodas, bet su jaunais vaismedžiais. Gėlynai paprasti – hortenzijos, bijūnai, rūtos, diemedžiai. Pavėsinės, o ten didelės krosnys, naudojamos keramikai žiesti. Kai kurių vaismedžių šakos, kaip kalėdinės eglutės, apkabinėtos molinukais.
Nuėjus tolėliau, į sodybos gilumą, žvilgsnį patraukia pastatų sienos. Ant vienos sukabinti tarsi molio langeliai, spalvingi, visi skirtingi. Kito pastato galas apkibęs molio šaukštais, gausybė jų, didelių ir mažų, ir formų įvairiausių. Kas tai, kam to reikia? Ar jie čia būna visada, ir naktį, juk gali kai kas pavogti, nes gražūs, įdomūs.
Tai gali žinoti tik šių namų šeimininkai. Laima Kiškienė sakė, kad yra ketvirtos kartos ramygalietė, visus pažįsta ir ją visi žino, per 20 metų mokė miestelio vaikus, taigi vagių čia nėra, niekas iš šio kiemo nėra pradingę. Truputį sunku tuo patikėti, bet visa kita, ką sakė valdų šeimininkė, įtikinama.
Jau 11 metų čia veikia keramikų klubas „Savos erdvės“, Laimą vietos vaikai ir jaunimas vadina molio mokytoja.
Ši sodyba kaip amatų centras žinoma jau 7 metus. Maždaug tiek laiko vyksta ir keramikų simpoziumai, seminarai, kūrybinės stovyklos. Todėl ir tos mažos langinės, ir tie šaukštai ant sienų sukabinti. Čia kūrybiškai dirbantys ir bendradarbiaujantys kūrėjai, menininkai, tautodailininkai palieka šiems namams savo darbų: parašą-lentelę lyg vizitinę savo kortelę, ir šaukštą. Nes šaukštas gyvena ir būna su žmogumi nuo pradžios iki pabaigos, nuo kūdikystės, iki kol bus visam laikui padėtas.
Atskirame pastate yra sukurtų darbų parodėlė, yra ekspozicijos, skirtos seniems buities daiktams, baldams, tekstilei, vidaus puošybai. Edukacinių užsiėmimų patalpose išlaikyta senovinės trobos aplinka: didelė duonkepė, kitur – masyvi lova su austomis lovatiesėmis, pagalvėlėmis, siuvinėtais užtiesaliukais, nuo lubų kabančiais šiaudiniais sodais.
L. Kiškienė teigė, kad toks buvo sumanymas ir vidinis pasižadėjimas – išlaikyti seno namo vidų, kad jame išliktų praeities ženklai, kad nepranyktų čia kadaise buvusių žmonių gyvenimai. Nes jie dar gyvi jos pačios atmintyje.
Čia gyveno amatininkai. Ankstesni šeimininkai Urbonai užsiėmė vilnų karšimu, buvo dar išlikę įrengimų. Iš jų sodybą perėmė Šlekiai. Jis buvęs geras aludaris, palei kiemą pavasarį vis kaldavo kuolus apyniams paramstyti, o rudenį juos ištraukdavo. Sodyboje buvo likę daug kirvukų ir musėms mušti savadarbių muštukų, gal prie alaus jos lįsdavo?
Pajuokavimų ir pašmaikštavimų keramikė prismaigsto visą pasakojimą apie savo centrą – rezidenciją, apie čia vykstančius keramikų susibūrimus (yra visa būtina įranga, krosnys kurti juodosios ir raugo keramikos technologijomis), šiltai bendrauja su visais čia užsukančiais vienadieniais smalsuoliais ar kūrėjais. Nes šis centras yra jos svajonės išsipildymas ir jos duoklė savo gimtojo miestelio istorijai, jo žmonėms.
Kai buvo kuriamas šis amatų centras, kai Kiškiai įsigijo sodybą, vėliau ir gretimą apleistą sklypą vien tam, kad aplinką tvarkingą užlaikytų, vietos žmonės pradėjo siūlyti savo senelių ar tėvų senus daiktus. Taip jau būna – išmesti gaila, o laikyti nėra kur. Taigi senovės ekspozicijos yra iš visų ramygaliečių bendro įnašo.
Kartais vasaromis iš Amerikos čia atvyksta Šlekių dukra. Pasak Laimos, visada pasidžiaugia, kad jos tėvų sodyba gražiai išlaikyta ir prasmingai tarnauja bendruomenei.
Ne tik pamatyti, bet ir išmokti
„Čia sielos namai, visi taip sako, kurie ilgėliau pabūna, kurie čia kuria“, – tvirtino Laima, kai vaišinomės jos pasiūlyta žolelių arbata.
Ir ko galima išmokti šiuose sielos namuose? Galima rišti šiaudinius sodus, pasimokyti pradmenų. Galima dirbti su moliu, pasirinkti degimo būdą arba darbuotis savarankiškai, išsinuomojus patalpas ir įrankius. Marginti kiaušinius bičių vašku, senoviškai merkiant pasidaryti vaško žvakelių. Nusivelti iš vilnos kokį nors mažmožį – padėkliuką, žaisliuką. Nusivyti ar nusipinti tautinę juostelę. Išmokti rytietiškų egzotiškų rankdarbių – temari technika išsiuvinėti kamuoliuką, išmarginti audinius batikos ar plangi būdais (kilę iš Javos salos), pasidaryti atvirukų, paveikslėlių. Namų interjerui papuošti sukurti mažą stiklo vitražą, papuošalą. Sudėlioti mandalą tekstilėje – tai pietų Amerikos indėnų ritualinis rankdarbis. Tik už šiuos mokslus jau teks susimokėti.
Sugrįžtant prie sielos namų, dar galima pridurti, kad tokių yra visur, kur yra kūrybingų ir savo kūrybos neslepiančių žmonių. Galima surasti ir Kupiškyje, užėjus į tautodailininkų studiją „Židinys“. Čia irgi daug visko, kas širdį pradžiugina.
