Paskutinė šios vasaros diena – rugpjūčio 31-oji buvo ypatinga Aukštupėnuose gyvenančiai Pranciškai Vepštienei. Tą dieną ji minėjo garbingą 100 metų jubiliejų.
Jurga BANIONIENĖ
Pasikalbėti su jubiliate nepavyko, kadangi senolė nebegirdi, bet jos veidą puošianti šypsena išdavė, kad žino, kokio gražaus amžiaus sulaukė.
Apie mamą papasakojo dukra Zita Šilaikienė. Aukštupėnuose, jaukios Beržynėlio gatvės name, abi jos ir gyvena.
„Mamos sveikata palyginti nebloga, nereikia maitinti, pati pavalgo, sunkiai, bet vaikšto dar be lazdos.“
„Žinoma, yra visokių bėdų, vis dėlto – 100 metų“, – kalbėjo senolės dukra.
Pasak Z. Šilaikienės, mama sveikata niekada labai nesiskųsdavo, pas gydytojus dėl smulkių negalavimų tik kreipdavosi. Klausa suprastėjo po gripo prieš daug metų, paskui ji vis silpo, tad dabar susišnekėti jau neįmanoma. O ligoninėje beveik nėra gulėjusi, gal prieš 15 metų dėl nugaros skausmų tik teko atsidurti.
Iki praeito pavasario dar nueidavo pati į pirtį nusiprausti, bet kartą koridoriuje suklupo, sunerimo, kad negali atsistoti, tad dabar į kiemą jau neišeina, laiką leidžia savo kambarėlyje. Maldaknygę atsiverčia, skaityti jau nemato, bet visas maldas atmintinai žino. Televizoriaus nežiūri, radijo irgi nebeklauso.
Maistui, anot dukros, neišranki, valgo viską, labai mėgsta saldžiai. „Ką paduosi, viską suvalgys, apetitu nesiskundžia. Aš užplikau arbatžolių arbatos, tai dar uogienės įsideda į ją, o jei ant stalo medaus būna, tai ir jo. Nei jokios cukraligės, nei sukilusio cholesterolio“, – šypsojosi Z. Šilaikienė.
Plačiau skaitykite rugsėjo 3 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (4 Eur/mėn.)