Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Sėdžiu unt solalio ir misliju: kas šiais laikais geriau gyvana – žmonas ar gyvuliai? Katam, šunim, nėt šeškom raikia pasų, o po skūru ba kažin kokių čipų nemožna jų laikytėn. Žiūriu, par televizorių rodžia, kokio maistėlio kotai ar šuniui raikia, o paskiau do ir apė apradus pradėjo kalbatėn. Kokios šio sezono šunų ploščių modos, kėp katas apvilktėn.
Nu tikrai seniau tėp nebuvo. Kotas gauda palas – jom ir sočios būdavo. Do pieno bant šlakėlį įpildavom ir gana. Šuva namus saugodavo. Jo vieta būdoj. Gol dėl to ir žinojo, kad atajus svetimom žmogui raikia lotėn. Dabar gi visai nublūdo šunėkai, visiem jė vuodagų vizgina, visi jiem draugai, skolijunt neišgirsi ir labai noradamas.
Va, vokar miesti mačiau tokių poniutį su šuniu ainunt. Nu jinai ajo, o šuva – ne. Šunį nėšė unt runkų. Pradžioj misliau, kad šuniui kas kojas pomušė, paskiau atsigodžiau, kad ne, dabar tokia mada možų šunį glaby nešiotėn.
Par tas madas tokių sarmotų turėjau, kad ojojoi! Mono dukterėčia jau sanai apsižėnijo, o vaikų do neturia, tai kai kartų nugirdau kalbunt, kad važios žaislų krautuvan, baisiai apsidžiaugiau, va, ir jiem baigės bavaikių dienos! Puoliau giminam navydnų pranėštėn – šėmat mūsų giminai starkus lėliokų atnaš! Runkom tryniau, kad pirma dasigodojau apė šeimos padidėjimų. Tai kė par Žolinį visi susrinkom, visa spirgėdama nebaištvėriau ir garsiai paklausiau, koks naujo šeimos norio vardas, ar jau išrinko.
O tė nė nemirktaladami soko: „Daug mislijom, ale nutaram palei koilio plaukus pavadintėn Rudžiu.“ Sėdim visi nieko nesuprotį, ošei do mėginau rokuotis: „Kas jum sokė, kad lėliokas ryžas gims?“ Tadu matau, kad jė sėdžia pasmėtį. Dukterėčios diedas soko: „Jau sanai gima, užvakar atsivežėm, pats pienų loka.“
Po to pasokymo susgaudžiau, kad prapuoliau su savo navydnu. Ne lėlioko dukterėčia laukia, o kačiokų namė įsitaisa. Dabar jau tokė čėsai, kad apradus ir žaislus bovytis parka ne tik vaikom, ale ir katam, šunim.
Apsijokiau prėš visų giminį – juokės visų vokarų. O mon štuka minka, jaigu jė tėp su katam gyvins, tai kadu lėlioku pasrūpis?
Mono bados par katas nesibaigė šitokiu sarmatu. Skaitau laikrašty, kad Anglijos karaliena išgyvana baisų sielvartų dėl netektės. „Jėzau, Marija, pamislijau – gol vaikas katras numira.“ Lakiu pas kaiminkų, gol to kų girdėjo, kas ti pas tos anglus numira. O jos anūkė pasklausa manį ir soko: „Taigi karalienas mylimas šuva nudvasa, negi neskaitat ligi pabaigos, laikrašty viskas parašyta.“ Nu kur ti skaitysi lig pabaigos, jeigu pačioj pradžioj didalam raidam parašyta, kad sielvartas dėl netektės.
Dabar visadu, kai paskaitau, kad kas žėlabų nešioja, pirma pamisliju ne apė žmonas, o apė gyvulius. Dėl visa ko.
