Virginija JUŠKIENĖ
Gal netinka taip sakyti, bet mintis kilo pati savaime – telefonas yra mano antroji pusė. Ir svarbesnioji, vertingesnė, be abejonės, gabesnė už mane nesulyginamai. Vien atmintis ko verta.
Viskas ten sutelpa – kas vyko, ko galiu norėti ir kas naudinga, kas buvo? Visos paslaugos, viskas, kas materialu ir kas kitoniška, viskas, kas skirta dvasiai ir kūnui išlaikyti ir išlavinti. Sunku net sugalvoti, ko dar norėtųsi, ko trūktų. Nori dirbk, nori švęsk, nori pats mokykis ar kitus mokyk, o jeigu nori – medituok, melskis krikščioniškai ar rytietiškai, sek budizmą ar išvis būk be religijos, su mistikais, aiškiaregiais, šamanais. Viskas įmanoma, ir viskas per nuotolį. Gali pirkti, gali parduoti, gali sumokėti ir, deja, negauti, ko nori, būna ir taip. Čia reikia įžvelgti žmogišką klaidą, telefonas nekaltas. Teisybė, pinigų reikia, telefonas turi veikti, reikia bateriją įkrauti, būtina susimokėti kasmėnesines įmokas. Galimas ir toks variantas – patys pasiims užmokestį, tik duok tokį nurodymą.
Mano patirtis rodo, kad ne visus nurodymus išmanioji technologija pripažįsta. Skambtelėjusi žinutė pranešė, kad gavau dovanų – paslaugų teikėjas leidžia internete tris mėnesius žiūrėti filmus. Nemokamai. Man nieko daryti nereikia. Pažiūrėjau vieną kartą, užteko. Po kelių mėnesių tarp daugybės reklaminių žinučių, atradau pranešimą, kad man paslauga paliekama, nieko daryti nereikia, tik dabar jau mokestis bus dvigubai didesnis. O aš noriu daryti, noriu atsisakyti, taigi siunčiu teksto žinutę, kaip nurodyta.
Įstrigo, jokio patvirtinimo, kad gautas mano pranešimas, nors dar apsisprendimo terminas nebuvo pasibaigęs. Nepavyko susirašyti. Tada pagalvojau, kad tokie išmanieji laiškeliai gal kursuoja vienpusiu eismu – iš ten sklandžiai, į ten – su trukdžiais.
Įvairioms kasdienėms problemoms spręsti būna nurodytos kitos ryšio galimybės: telefonas pasiskambinti ir gyvai pasikalbėti. Po įstaigų (valdžios ir įvairių paslaugų teikėjų) optimizavimo viskas sutelkta viename informacijos centre, taigi automatinis atsakiklis visada bendrauja. Ir praneša, kurį skaičiuką spausti. Gali spausti pusę dienos ar visą ir klausytis muzikėlės, nes visi gyvieji negali atsiliepti, yra kažkuo užimti. Reikia palaukti. Ir kur skubėti, kai telefonas rankoje? Bet užtat patogu, niekur nereikia iš namų išeiti.
O kartais norisi išeiti, toliau pakeliauti. Gerai, kad telefonas mažas, lengvutis, į kišenę, rankinę telpantis. Jūra, smėlis, deginamės, šnekučiuojamės. Fotografuojamės, fiksuojam akimirkas. Atokvėpio minutė ant suolelio prieš kelionę namo. Ir ką veikiam? Telefonas saujoje, siunčiam vieni kitiems vaizdelius, skrieja jie išmaniąja technologija, žmogaus suprogramuotieji, kokį pusmetrį, nuo manęs iki mielo kelionės draugo. Juokiamės, kur tai matyta? Ir ne tik mes tokie, ant kitų suolelių sutūpusieji irgi nosis sukišę į telefonus.
Kitą sykį teko dalyvauti gelbėjimo akcijoje. Moteris išbėgo iš autobusų stoties, maldaudama pagalbos. Išsiruošė į kelionę užsienin, lagaminai stotyje padėti, o telefonas liko namuose. Kaip susiskambins su artimaisiais, kurie kartu turi vykti, ką jie pagalvos? Iki autobuso išvykimo liko geras pusvsalandis, nespės sulakstyti namo. Nuvežėme, pasiėmė telefoną, moteris tikino iki gyvenimo galo dėkos už gerą darbą.
Štai, buvo Žolinė, graži šventė, kai norisi su artimaisiais susitikti, pabūti. Bet jeigu tie artimieji labai toli, jeigu ne Lietuvoje ar už šimtų kilometrų?
Telefonas visus sujungia, ten viskas užfiksuota: kas su kuo susitiko, ką veikė, ką valgė, gėrė…
O jeigu ir gyvai susitiko, šis modernus laikas geba manipuliuoti patogumų vartotoju. Pro daugiabučio atidarytus langus vakarop, kai atvykusiųjų automobiliuose buvo jau sudėtos sodų ir daržų gėrybės kelionei į didmiesčius vaikams ir anūkams, vis pasigirsdavo pasiliekančiųjų šūksniai: kažkieno įkroviklis liko, ar telefonus visi turit?
Taigi tarnaujam, mainikaujam: patogumai – mums, mes – patogumams. Sėkmingos tarnystės visiems. Kita vertus, negaila: jeigu tarnaujam tiems, kuriuos mylim (ar žmonėms, ar keturkojams augintiniams), tai telefone sutelpa viskas. Tik kai reikės mirti, gali būti sunku apsispręsti – pasiimti telefoną ar palikti?
